Tai – penkioliktasis parodos „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Legendinio spektaklio kelionė“ ir ją lydinčių renginių lankytojų labai lauktas susitikimas su Sigitu Račkiu, gerai žinomu teatro ir kino aktoriumi, televizijos serialų režisieriumi, pedagogu. Būsimasis aktorius gimė Pakruojo rajono Mikalajūnų kaime. Baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), aktoriaus meistriškumo studijas Henriko Vancevičiaus ir Algės Savickaitės kurse. Vaidino Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, o po aštuonerių sėkmingų kūrybos metų išėjo į režisieriaus Rimo Tumino įkurtą Vilniaus mažąjį teatrą, čia atliko išskirtinius vaidmenis pastatymuose „Vyšnių sodas“, „Galilėjus“, po jų – bene ryškiausiame teatro spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“.
Šį mėnesį Sigitas Račkys paminėjo savo 75-ąjį gimtadienį Anykščių rajone, Neveronių kaime, kur gyvena ir vasarą, ir žiemą. Retai į sostinę atvažiuojantis aktorius sako, kad jo netraukia miesto šurmulys, – atvyksta nebent filmuotis ar kokiais kitais darbo reikalais. Tačiau į susitikimą su spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ gerbėjais būtinai žada atvažiuoti. Nes tai – išskirtinis režisieriaus Rimo Tumino spektaklis, kuriame jis, Sigitas Račkys, atliko vieną pagrindinių vaidmenų.
Režisierius Rimas Tuminas spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pastatė 1994 m., pagal rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romanus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“. Aktoriui Sigitui Račkiui buvo patikėtas seno akmentašio Efraimo Dudako, kartu su elgeta, buvusiu bakalėjininku Avneriu Rozentaliu (akt. Gediminas Girdvainis) ir vandenvežiu Šmule Senderiu (akt. Vytautas Grigolis) senos kumelės traukiamu vežimu patraukusiu iš Miškinių miestelio į Vilnių. Nes ten, Vilniuje, Efraimo sūnus Hiršas, šovęs į generalgubernatorių, laukia nuosprendžio. Senis Efraimas dar tikisi pamatyti gyvą sūnų, gal kažkaip paveikti likimą…
„Hiršas šovė į gubernatorių. Mūsų laikais, kada mes buvome jauni, mes į nieką nešaudėme, – kalba Efraimas, prieš kelionę apsilankęs kapinėse, nusilenkdamas ten palaidotų jo žmonų kapams. – Senelė Bliuma už nugalabytą musę man išpėrė kailį. „Nagi atsuk užpakalį! Nagi! Tuoj jis tau užsiplieks kaip saulėsėdis virš Miškinių girios!“ Kas gi, Lėja, atsitiko pasaulyje? Dabar ir žmogų galima kaip musę… Nutvėrei… nurovei kojytes… nusukai galvą… įmetei į paplavų kibirą… Žmogaus negalima žudyti… nei gubernatoriaus, nei batsiuvio… tegu sau zirzia… tegu be baimės išskečia savus musės sparnelius (…) Teisybę sako rabi Aviezeras. Verčiau mintis kaip kulka tešauna negu kulka vietoj minties… Kokie laikai, kokie baisūs laikai. Vis mažiau minčių, vis daugiau kulkų, vis įžūlesni jaunieji, vis silpnesni seniai…“
Per susitikimą su Sigitu Račkiu filmuoti kadrai primins spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, jo kūrėjus. Ir, aišku, bus daug emocingų aktoriaus pasakojimų, kaip jis, pavyzdžiui, Lietuvos kino studijos sandėliuose rado senų komodų ir spintą, kuri spektaklyje „vaidino“ arklį…
Aktorius Sigitas Račkys – Efraimas Dudakas Rimo Tumino spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“, 1994 m.
Gintaro Janavičiaus nuotr.
