Nukopijuota
NEPAPRASTO TEATRO NEPAPRASTA ISTORIJA
Parodą parengė Janina Armonaitė, nuotraukų autorius Vaidotas Grigas, LTMKM.
Lietuvių folkloro teatro įkūrėjai dailininkė Dalia Mataitienė ir režisierius Povilas Mataitis

VISKAS APIE MATAIČIŲ TEATRO SPEKTAKLĮ „SCENOS VAIZDELIAI“

1974 m. būsimasis Lietuvių folkloro teatras gavo oficialų dabartinį statusą ir prieglobstį Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje… Ansamblio pasirodymai, koncertai vyko muziejuje, po atviru dangumi. Vasarą daugybė atvažiuojančių lankytojų, kai kada ir užsienio svečių ( itin sujaudintus įspūdžius paskelbė spaudoje lenkų rašytojai), klausosi ansamblio koncertų Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.  Muziejaus teritorijos pakraštin 1977-1978 m. buvo atgabentas iš Aukštaitijos – Kirdeikių kaimo – ir pastatytas, pritaikant ansamblio poreikiams, didelis klojimas. Naują idėją gerai suprato tuometinis muziejaus direktorius Vytautas Stanikūnas, o tai nulėmė jos įsikūnijimą. Tiesioginė pastato paskirtis – ,,klojimo teatro“ spektakliams, kuriuos sumanė trupės vadovai Dalia ir Povilas Mataičiai. ( XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai profesinis lietuvių menas negalėjo vystytis dėl caro valdžios draudimų, mėgėjiški ,,klojimų vakarai“ su koncertais ir vaidinimais buvo labai svarbi liaudies dvasinio gyvenimo kompensacija ir organizuotos kultūrinės veiklos forma). Praeities mėgėjų teatras ir mėgėjiškas koncertas, pateikti šiuolaikiniam žiūrovui kaip ,,teatras teatre“.  Repertuarą sudarė P. Mataičio parinkti bei režisuoti XX a. pradžios lietuvių rašytojų scenos vaizdeliai ( Vaižganto vienaveiksmė didaktinė pjesė, jo ir S. Čiurlionienės monologai, specialiai rašyti mėgėjų teatrui) ir kadaise populiarios kompozitorių pjesės bei dainos (pvz., S. Moniuškos romansas, M. Petrausko humoristinė dainelė, Č. Sasnausko ,,Blaivininkų himnas“). Tarp jų ir liaudies dainos, bet harmonizuotos, taigi tų laikų supratimu pagerintos, ,,pakeltos į aukštesnį meno laipsnį“. Klojimo erdvę  puošė D.alios Mataitienės sumaniai pritaikyti liaudiškos proginės namų interjero puošybos ( vestuvių, švenčių ar pan. atvejais) elementai – gėlių girliandos, vainikai, iš vytelių pinti paukščiai, aukštaitiški ažūriniai ,,nuotakų sodai“, be to, didžiulė, tyčiom padidinta fantastinė skulptūra… Klojimuose vartotas didelis maniežo ratas (suvalkietiškai – ruzvelkis) teikia lyg ir antrąją, paaukštintą, o dar ir sukamą scenos aikštelę. Išdaigiškąjį kaimo teatro žanrą padeda įkūnyti išmoningos kaukės; mėgėjiškąjį – išeiginė anų laikų apranga, ori laikysena. Aktoriai vaizduoja vaidinančius mėgėjus su tobulais netobulumais, iš visos širdies muzikuojančius ir dainuojančius solistus bei choristus. Žiūri ir galvoji: kaip lengva čia paslysti, pasiklysti tarp keleriopų, teoriškai kai kada neaiškių, profesionalizmo ir diletantizmo skiriamųjų bruožų, kriterijų. O stebina ir dainavimo skonis, muzikiniai bei aktoriniai ansambliai ir ypač režisūros saikas, kuris gelbsti Povilą Mataitį, vietomis einantį pavojingiausia riba. Dainavimas – mėgėjiškai paprastas ir nuoširdus, bet profesionaliai nušlifuotas, taigi savaip ir profesionalus, tik išvengęs ,,mokyklos“ štampų ir nesiekiantis nieko apstulbinti. Arba humoras – jis keičia savo atspalvį kiekvienam programos numery, bet nevirsta nei lėkštu publikos juokinimu, nei kokio nors senolių ,,atsilikimo“ parodija. Apgaubia šiltas jausmas, padedantis geriau suprasti save – tai subtilus, daugiasluoksnis teatro menas. Tiek trupės vadovai, tiek visas kolektyvas kantriu darbu ir intuicija įspėdamas šio meno mįslę. Išlaikė sunkiausią brandos egzaminą.

Vytautas Landsbergis, 1978

Spektaklio-koncerto I dalies scena

…Tikrų tikriausias kluonas. Viduje – mediniai suolai ir gėlių vainikais išdabinta scena, virš kurios puikuojasi gražuoliai šiaudiniai paukščiai. Pasirodo skrybėlėtos panelės, oriai nusiteikę kavalieriai. ,,Maišytas koras padainuos keturiais balsais sutaisytą A. Kačanausko harmonizuotą liaudies dainą ,,Aš mergytė“, – paskelbia pranešėjas. Visa tai savo akimis regėjo liaudies buities muziejaus lankytojai rugpjūčio 5 ir 6 dienomis, pirkę bilietus ne tik į Rumšiškėse esančių sodybų pažiūrėti, bet ir Klojimo teatro premjeroje pabuvoti.    

Ugnė Milutytė, 1978 

Spektaklio-koncerto I dalies scena

… Kai Povilo Mataičio trupė Liaudies buities muziejuje vaidina S. Čiurlionienės-Kymantaitės ir Vaižganto teatrines miniatūras, nuo žiūrovų antplūdžio braška tenykščio klojimo sienos. 

Valdas Vasiliauskas, 1979

Finalinės spektaklio scenos.

IV.  … Lyg po daugelio metų būtum sugrįžęs į tėviškę, kur tavo bėgiota, šokta ir dainuota. Ne tik tavo – rodos, imi prisiminti ir tai, ką išgyveno, ką jautė, kuo gaivino širdį tėvų tėvai ir senoliai. Tarsi atsigerti iš protėvių šaltinio gyvojo vandens ir eini savo keliu, ilgai neužmiršdamas tų, kurie ėjo prieš tave, kurie sukūrė tas lyriškai graudžias dainas arba pokštaudami įveikė savo vargus. Jei turėčiau tokią dūdelę ir mokėčiau groti, gražiausią melodiją padūduočiau Daliai ir Povilui Mataičiams, šio ansamblio kūrėjams ir vadovams.

Kazys Saja, 1980

  • Finalinės spektaklio scenos.
Tradicinės žemaitiškos Jaunikio ir Jaunosios, Palydos kaukių projektai iš spektaklio ,,Scenos vaizdeliai“ II dalies monologo, Čiurlionienės-Kymantaitės ,,Najiesi – nadėktousi, arba Selekcėjė – kaštauns dakts“ dail. Dalia Mataitienė, LTMKM

V.  …O kai įsižiebs vaidinimų ugnys, Morė tarsi gyva ims sukiotis, prie jos prisės aktoriai išlieti širdies monologų ar pagroti armonika. Apie Morę šuoliais lėks raiteliai ant žirgų-kaukių, įsijautę kentės ir džiaugsis S. Čiurlionienės-Kymantaitės ir Vaižganto kūrinių herojai. Ir aidės Klojimas nuo juoko, plos, šauks ,,bravo“  koks įsismaginęs žiūrovas, sentimentalesnis dar ir ašarą nubrauks, o įsidrąsinęs – ne kartą spaus ranką Mataičiams ir dėkos… Retas iki galo supras kiek jėgų, kruopštumo reikėjo režisieriui, dailininkei, aktoriams, kad gimtų šitoks patrauklus renginys

Snieguolė Simijonaitė, 1978

Spektaklio ,,Scenos vaizdeliai“ I dalies kostiumų projektai dail. Dalia Mataitienė, LTMKM

VI.  …Mintis apie lietuviškų klojimo vakarų laikus sutapo su pačia Klojimo idėja. Rūpėjo atverti visiškai naują mūsų kultūros praeities puslapį su visu jo grožiu ir keistenybėmis. Sužavėjo mūsų muzikos ir dramaturgijos pradininkų kūrybos gaivališkas tikrumas ir spalvingas naivumas. Taigi, naiviosios poezijos, tapybos, muzikos grožis buvo tas stilistinis pagrindas, kuriuo rėmėsi visas spektaklis. O kokia gi ta mūsų praeitis, netokia jau tolima, bet gerokai primiršta? Kaipgi atrodė mūsų pirmieji inteligentai, sumanę kaimuose ir miesteliuose šviesti savo tautiečius? Norint nukelti žiūrovus į šio šimtmečio pradžios lietuviškų vakarų gadynę, reikėjo išstudijuoti nemažai mūsų archyvuose esančios ikonografinės medžiagos, šiuo atveju tai buvo nuotraukos, nuo laiko pageltusios, jaudinančios. Spektaklio personažai – mūsų kaimo žmogeliai ir miestelių inteligentai. Jiems buvi siuvami apdarai. Rūpejo ne tik atkurti autentišką kostiumą – juo kūriau charakterį, tipažą konkrečiam atlikėjui, pagal jo individualias savybes bei vaidmenį scenoje. Čia buvo visas mano darbo sudėtingumas ir – malonumas.

Dalia Mataitienė, 1978

  • Spektaklio ,,Scenos vaizdeliai“ II dalies kostiumai, scenografijos maketas dail. Dalia Mataitienė, LTMKM
M. Černova, N. Gultiajeva 1981
... Jūsų teatras šventė ausims ir akims. Ačiū už nuostabų spektaklį. Aš labai dėkinga susiklosčiusioms aplinkybėms, kad galėjau pamatyti unikalų reginį. Labai patiko dekoracijos ir kostiumai. Ačiū ! Labai!
Dainininkės Vandos Žilinskaitės sceninis kostiumas

  Žiūrovas gražinamas prie nacionalinio teatro ištakų, prie pirmųjų dramos kūrinių. Vaižgantui čia priklauso išskirtinė vieta. P. Mataitis labai vykusiai atkuria ir būdingą to meto mėgėjams vaidybos manierą, ir kartu pristato pjeses. Čia įdėta daug nuoširdaus triūso surandant mažiausias detales. Patraukia ir režisieriaus sąmojis… Čia įdomiai ir gana sudėtingai susipina aukštas atlikimo lygis ir subtili komiška, kartais lyrinė ar dramatiška gaida. Trupė turi ir puikią dailininkę – Dalią Mataitienę, kuri suteikia viskam – ir Klojimo teatro spalvingam fantastiškam interjerui, ir kiekvieno atlikėjo rūbui raiškaus grožio bei estetiškumo.

Irena Aleksaitė, 1978

Parodos NEPAPRASTO TEATRO NEPAPRASTA ISTORIJA. Viskas Apie Mataičių Teatro Spektaklį „Scenos Vaizdeliai“ plakatas.
Autorė architektė Neringa Norvaišaitė.

Nuo šių  metų birželio 3 dienos Lietuvos liaudies buities muziejaus Aristavėlės dvare  Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus drauge su  Lietuvos liaudies buities muziejumi pristato parodą NEPAPRASTO TEATRO NEPAPRASTA ISTORIJA. VISKAS APIE MATAIČIŲ TEATRO SPEKTAKLĮ „SCENOS VAIZDELIAI“.  Parodos lankytojai dvaro interjero erdvėse pamatys dailininkės D. Mataitienės sukurtus spektaklio sceninius kostiumus, kostiumų projektus, spektaklio scenografijos maketą. Patogiai įsitaisę pasižiūrės spektaklio vaizdo įrašus. Beje, ir patys galės įsiamžinti specialiai tam pritaikyto eksponato fone. Parodą papildo ir puošia fotomenininko Vaidoto Grigo ,,Scenos vaizdelių” fotografijos.

Laukiame Jūsų parodos erdvėje nuo 2021 m. birželio 3 d.  iki  spalio 1 d. Lietuvos liaudies buities muziejaus Aristavėlės dvare

Parodą parengė:

 kuratorė Janina Armonaitė, menotyrininkė Ina Dringelytė, 

dailininkė, architektė Neringa Norvaišaitė, fotografas Vaidotas Grigas

Eiti prie įrankių juostos