Nukopijuota
Bronius Babkauskas – išėjęs ir sugrįžtantis…
Parodą parengė Janina Armonaitė
Bronius Babkauskas. Apie 1970 metus.

Prisiminkime garsų Lietuvos aktorių Bronių Babkauską, kuriam balandžio 9 dieną būtų sukakę šimtas metų. Talentingas, temperamentingas ir drauge labai jautrus, pažeidžiamas ir patiklus. Kaip vaikas. Tokį Bronių Babkauską, prisimena visi, kuriems teko laimė dirbti su juo teatro scenoje ar filmavimo aikštelėje. Panevėžio dramos teatre B. Babkauskas sukūrė per 80 vaidmenų, virš 30 įsimintinų vaidmenų aktorius sukūrė kine ir televizijos filmuose.

Bronius Babkauskas. Lietuvių teatro ir kino aktorius. Gimė 1921-04-09 Pilviškiuose (Vilkaviškio r.), mirė 1975-10-21 Panevėžyje. Mokėsi Žaliosios pradinėje mokykloje, Pilviškių progimnazijoje. 1938–1940 m. Kaune lankė Darbo rūmų vaidybos studiją (vadovas J. Miltinis).1940–1975 m. Panevėžio dramos teatro aktorius. Buvo vienas pagrindinių Juozo Miltinio suburtos teatro trupės, su kuria režisierius pastatė geriausius savo spektaklius, aktorių. Teatre sukūrė apie 90 vaidmenų, svarbesni: Klitandras, Sotanvilis ir Tomas Diafuarus (Moljero „Žoržas Dandenas“, 1947 ir „Tariamasis ligonis“, 1950), Gurmanas (I. Franko „Pavogtoji laimė“, 1949), Trigorinas ir Borkinas (A. Čechovo „Žuvėdra“, 1954 ir „Ivanovas“, 1960), Asesorius Brakas (H. Ibseno „Heda Gabler“, Bartolo P-A. de Bomaršė „Sevilijos kirpėjas“, abu 1957), Nonankūras (E. Labišo „Šiaudinė skrybėlaitė“, 1959), Žaliūgas (B. Sruogos „Pavasario giesmė“, 1965), Šlavėjas (V. Borcherto „Lauke, už durų“, 1966), Niutonas ir Frankas V (F. Diurenmato „Fizikai“ ir „Frankas V“, 1967, 1969), Kurtas (A. Strindbergo „Mirties šokis“, 1973), Adomas Brundza ir Pijus (J. Grušo „Adomo Brundzos paslaptis“ ir „Pijus nebuvo protingas“, abu 1974).

Nuo 1953 m. kartu vaidino kino ir televizijos filmuose. Sukūrė per 30 vaidmenų įvairių kino studijų filmuose. Pasižymėjo puikiais charakteriniais epizodais (V.Žalakevičiaus “Adomas nori būti žmogumi”, 1959; balagano viršininkas baltarusių kino pasakoje “Vargo bijosi, laimės nematysi”, 1973; eigulys A.Grikevičiaus, “Sadūto tūto”, 1974, ir kt.). B.Babkauskas Lietuvoje ir ano meto sąjunginėse studijose sukūrė gausybę ir svarbių, didelių vaidmenų. Jis galėjo vienodai įtikinamai kurti ir nūdienį intelektualą (Rimša V.Žalakevičiaus “Vienos dienos kronikoje”, 1963; dailininkas Steponas A.Grikevičiaus filme “Ave, vita!”, 1969), ir liaudies atstovą. Pastarieji (Drimba A.Žebriūno ir R.Vabalo, “Kanonadoje”, 1961; Vilkišius M.Giedrio filme “Svetimi”, 1961; Marcinkus V.Žalakevičiaus “Niekas nenorėjo mirti”, 1965, Vaitkevičius A. Dausos ir A.Grikevičiaus “Jausmuose”, 1968, arkliavagis Raupys A.Žebriūno “Velnio nuotakoje”, 1974) suvaidinti ypač sodriai, impulsyviai, dažniausiai su nepakartojamu liaudišku humoru.

Autobiografija

TEATRAS

Manau, kad Babkauskas tai buvo mūsų teatro vizitinė kortelė, nenuneigiant ir kitų… Jis buvo gimęs Personažas su didžiule vaidmenų amplitude… Pas Babkauską niekada neigiamos tikros spalvos nebuvo, visada eidavo šiltas prisilietimas prie personažo, prie scenos, prie žmogaus… Šiaip jau Babkauskas buvo pats mylimiausias Miltinio aktorius. Babkauskui buvo leidžiama daug. Jam buvo leista pajuokauti scenoje, repliką kokią numest. Nežinau, kokią šilumą jis nešė savy, kad net mūsų Mokytojas leisdavo jam daugiau negu mums visiems.

                                  Enrikas Kačinskas

Daug talentingų aktorių mūsų teatre buvo. Be abejonių, ko gero, labiausiai Dievo apdovanotas žmogus, kurį aš pažinojau, žinoma nekalbant apie Miltinį buvo Bronius Babkauskas. Jis turėjo viską kas tik įmanoma… Buvo pagrindinis, daugiausia teatre vaidinęs aktorius. Labai darbštus, smalsus, analizuojantis, turintis žvėrišką intuiciją… Bronius daug ko bijojo – karvių, arklių, šunų, aukščio, kad užmirš tekstą ir visko kas susiję su mirtimi – kryžių, žvakių, karstų, vainikų. Prieš kiekvieną spektaklį bijojo, jaudinosi, melsdavo scenos kampe, bučiuodavo uždangą…Bronius Babkauskas buvo teatro grandas. Fantastiškas komedijose, ir tragedijose nepakartojamas. Tai buvo Dievo apdovanotas aktorius, intuityviai pagaudavęs ko reikia scenoj. Atrodė jam viskas išeina be pastangų, nors dirbo negailėdamas savęs.

                               Algirdas Paulavičius

Man su Babkausku teko apie 20 metų dalytis džiaugsmu ir liūdesiu. Jis sugebėjo linksmintis, linksminti kitus ir niekad neparodydavo savo skausmo. Argi jam gyvenime niekad nebuvo skaudu? ! Ir dar kaip! Buvo – ir dar kaip! Tardavo trumputę frazę: š..ds, praeis! Ir dirbdavo, dirbdavo, dirbdavo… Bronukas (taip mes, jaunikliai vadindavom Babkauską) grimuodamasis mėgdavo kartoti ,,Širdie, kodėl neduodi man ramybės“.

                               Česlovas Pažemeckas

Broniaus Babkausko Lietuvos kino studijos įskaitos kortelė. 1975 m.

KINAS

Jo neįmanoma su niekuo palyginti. Tai asmenybė, gyvenusi pagal kitus parametrus. Didžiausias aktorius iš tų, su kuriais man teko dirbti. Pats nuostabiausias žmogus, atsivėręs man daugiau nei kiti. Mielai leisdavausi jo vedamas…Babkauskas – retas aktorius. Visiškas fanatikas, nieko, išskyrus darbą, nežinojęs ir kitokių gyvenimo tikslų neturėjęs…Man jo neišpasakytai stinga. Ne tik kaip žmogaus, su kuriuo nueitas gerokas kelio galas. Bet ir kūryboj. Aš kiekviename filme pasikliaudavau juo, jau rašydamas scenarijų pasikliaudavau. Ir dabar, imdamasis naujo darbo, nežinau aktoriaus, kuris galėtų jį pakeisti.

                                  Vytautas Žalakevičius

Bronius Babkauskas neturėjo priešų. Ir ne todėl, kad būtų pakentęs blogį – jis buvo nuostabiai taktiškas ir mokėjo nepaprastai gerbti žmogaus orumą. Nepakęsdamas bet kokios prievartos, veidmainiavimo ir šventeiviškumo, pats viską darydavo be mažiausio falšo, tas didis gražus žmogus sielos gelmėse kankindavosi dėl kitų žmonių ydų. Juk savo esme jis buvo giliai drovus, beginklis prieš mūsų sudėtingą ir rūstų amžių. Man visada išliks skaudus įsitikinimas, kad kinas nespėjo nufilmuoti geriausio Babkausko vaidmens, nesuteikęs nei medžiagos, nei galimybių, kurios prilygtų jo talentui.

                                  Viktoras Turovas

Filmavimo metu.VIENOS DIENOS KRONIKA. Lietuvos kino studija. Scenarijaus autorius ir režisierius Vytautas Žalakevičius, operatorius Algirdas Araminas. 1963 metai. Rimša - Bronius Babkauskas ir filmo režisierius Vytautas Žalakevičius.

Vienas malonumas būdavo kine vaidinti su Broniumi Babkausku. Vos tik Babkauskas pasirodydavo, atrodydavo, kad šviesa užsidegė. Bronius ir partneris buvo ypatingas, ir žmogus labai geras, malonus, nuoširdus. Labai nervindavosi, kai reikėdavo pranešti Miltiniui, kad važiuoja filmuotis. Sakydavo:,,Aš jo taip bijau“… Žalakevičius vadino Bronių Babkauską geriausiu visų laikų aktoriumi.

                                  Vytautas Paukštė

Babkauskas vaidino įvairaus charakterio personažus. Jis buvo iš tų retų kino aktorių, kurie beveik nepatyrė nesėkmių. Net ir labai vidutiniuose filmuose jo sukurtas vaidmuo dažnai tapdavo estetine vertybe. Būdamas iš prigimties emocionalus ir impulsyvus, aktorius sėkmingai kūrė ir labiau intelektualius herojus, filmavosi socialinėse ir psichologinėse dramose, filosofiniuose, politiniuose filmuose, realistiniame ir labiau sąlyginiame kine, tragiškuose filmuose ir komedijose.

                                  Laimonas Tapinas