Stasys Pilka gimė ir augo Sankt Peterburge, Simono ir Amalijos Pilkų šeimoje. Aktoriaus tėvas Simonas Pilka kilęs iš Aukštaitijos, motina – iš Klaipėdos krašto. Būdamas trylikos metų, besimokydamas Šv. Kotrynos gimnazijoje, būsimasis aktorius neteko motinos. Penkeriais metais jaunesnė sesuo Gerda buvo apgyvendinta gimnazijos pensione ir Stasys Pilka ja rūpinosi. Vertėsi privačiomis pamokomis, o iš sutaupytų lėšų pirkdavo bilietus į teatrą bei knygas sau ir seseriai. Gimnazijoje pradėjo skaityti eilėraščius, vaidinti anglų, prancūzų kalbomis. „Nuo mažens jaučiau teatrinę atmosferą, nes nemažai popiečių ir vakarų praleidau vaidinimus žiūrėdamas; namuose buvo kalbama apie sceninius įvykius ir pats palyginti ankstokai pradėjau dalyvauti mokykliniuose mėgėjų pasirodymuose, žiūrėjau vaidinimus rusų, prancūzų ir vokiečių kalbomis“ (Stasys Pilka, „Draugas“, 1970). Petrogrado karo medicinos akademiją, kurioje Stasys Pilka studijavo trejus metus, metė geriausio draugo Petro Vaičiūno paragintas.
Pajutęs savo pašaukimą ir prieš tėvo norą, pasuko teatro keliu: įstojo į Valstybinę Aleksandros (dabar Puškino) dramos mokyklą, o ją baigęs iki 1921 m. teatrinius mokslus tęsė Maskvos II dailės teatre. Čia susipažino su režisūros meno pagrindais. Vaidino įvairiose Sankt Peterburgo trupėse bei Maskvos II dailės teatro estradinėse programose.
1921 m. Stasys Pilka, kviečiamas dailininko Vytauto Bičiūno, taip pat kitų intelektualų – Petro Vaičiūno, Juozo Vaičkaus, Liudo Giros – prisijungti prie pradedamo kurti lietuviško teatro, atvyko į Lietuvą. Vaidinti pradėjo Lietuvos meno kūrėjų draugijoje Kaune (vėliau – Valstybės dramos teatras) ir tapo ryškia asmenybe šio teatro istorijoje.
„Ne kartą ir ne šimtą kartų ėjo impozantiškas, Stasio Pilkos įkūnytas šešėlis per Lietuvos valstybės teatro sceną. Vakar – žiaurus valdovas ar išdidus aristokratas, šiandien – įsimylėjęs taurus jaunikaitis, ar klastingas suvedžiotojas, Lietuvos ūkininkas, valkata, benamis skurdžius, o rytoj… Ilgas būtų darbas suskaityti charakterių, tipų ir šiaip įvairių scenoj vaizduotų personažų įvairiaspalvę, kurią per tiek metų sukūrė Stasys Pilka“.(Juozas Gučius, „Draugas“, 1962).
Tai įvairaus žanro ir apimties vaidmenys: Henšelis – G. Hauptmano „Vežėjas Henšelis“, Nesčiastlivcevas – A. Ostrovskio „Miškas“, Ferdinandas, Vurmas, Lesteris, Alba – F. Šilerio „Klasta ir meilė“,„Marija Stiuart“,„Don Karlas“, Almaviva – P. Bomarše „Figaro vedybos“, Gedgaudas – A. Vienuolio „1831 metai“, Butautas – P. Vaičiūno „Naujieji žmonės“, Palšovskis – J. Petrulio „Prieš srovę“, Kasijus – V. Šekspyro „Otelas“… Pasak Mykolo Vaitkaus, S. Pilkos kūryba buvo labai savita, skyrėsi nuo kitų lietuvių artistų (J. Vaičkaus, J. Stanulio, J. Lauciaus, J. Sipario…) kažkokia europietiška santūria maniera. Gal todėl, kad buvo daug labiau išsilavinęs nei kiti kolegos, o gal ir dėl to, kad pažino pasaulinio teatro panoramą.
„Dzimdzi – Drimdzi“ estradinės grupės plokštelės įrašai.
Aktoriaus išskirtinumą ir nepaprastą talentą vertino ir juo žavėjosi ne viena lietuvių bei užsienio teatro scenos meno gerbėja. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Stasio Pilkos fonde, kuriame saugojama beveik 500 eksponatų, išlikęs ne vienas aistringas, šiltus ir jautrius santykius liudijantis laiškas, atvirlaiškis…
Pradėjęs dirbti Lietuvos meno kūrėjų draugijoje (vėliau – Valstybės dramos teatras), Stasys Pilka 1922 metais pastatė A. Puškino „Mocartą ir Saljerį“, po dešimties metų – L. Giros „Ties Radviliškiu“, H. K. Anderseno „Piemenukas ir kaminkrėtys“,„Mažytės Idos gėlės“,„Pasaka apie bernelį, šuniuką, katinuką ir akmenuką“, F. Langerio „Kupranugaris pro adatos skylutę“, E. Skribo „Moterų kova“, A. Škėmos „Vienas ir kiti“, A. Kairio „Popiečio diagnozė“.
1926 – 1929 m. Stasys Pilka pasitraukęs iš Valstybės teatro, apsigyveno JAV ir aktyviai įsitraukė į lietuvių teatro mėgėjų veiklą. Režisavo ne vieną spektaklį, su Viktoru Dineika, Jonu Dikiniu, Antanu Vanagaičiu atgaivino vodevilinę grupę „Dzimdzi drimdzi“ir keliavo po lietuvių kolonijas su programomis.
Stasys Pilka – lietuvių poezijos rečitalių pradininkas. Pirmasis aktoriaus literatūrinis vakaras įvyko 1924 m. Kaune, Tilmanso salėje. Dažniausiai savo literatūriniuose vakaruose skaitė ištraukas iš S. Čiurlionienės „Aušros sūnūs“, A. Ostrovskio Nesčiastlivcevo monologą.
Stasys Pilka buvo ne tik aktorius, režisierius, bet ir poetas, vertėjas. Spausdino eilėraščius, straipsnius apie teatrą. Pasirašinėjo savo pavarde, taip pat – slapyvardžiais: S. Aukštaitis, S. Meringis ir kt. Išleido kelis teatrinius veikalus. Įžymus artistas dirbo ir pedagoginį darbą – dėstė teatrinio kostiumo istoriją Kauno dramos studijoje.
Trečiojo dešimtmečio viduryje S. Pilkai buvo pavesta sukurti Valstybės teatro muziejų Kaune. Artistas S. Pilka rinko muziejinę medžiagą su didele meile ir entuziazmu. 1940 m. muziejuje jau buvo apie keturiasdešimt tūkstančių eksponatų. Tačiau tuoj po karo jo saugotas muziejus buvo išgrobstytas arba, kaip oficialiai tvirtinta, didžiojo potvynio Kaune metu išplautas.
Artėjant frontui, 1944 metais Stasys Pilka antrą kartą paliko Lietuvą ir išvyko į Vakarus. Čia pradėjo organizuoti literatūrinius rečitalius, Vokietijoje jų surengė 90. 1948 metais Stasys Pilka atvyko į Čikagą, kurioje gausiausias lietuvių telkinys ir įsijungė į lietuvybės darbus. Reikėjo daug pastangų įkurti teatrą. S. Pilka sėkmingai režisavo J. Grušo „Tėvą“, A. Škėmos „Vieni“, J. Petrulio „Prieš srovę“, P. Vaičiūno „Naujuosius žmones“. Toliau rengė literatūrinius vakarus, vaidino, rašė apie Lietuvos teatrą, daug energijos ir sveikatos atidavė rengdamas „Teatro almanachą“, kurio likimas nežinomas.
Pasak Vitalio Žukausko išeivijos spaudoje, gyvenimas atvykus po II Pasaulinio karo nebuvo lengvas. Stasiui Pilkai persilaužimas buvo itin sunkus. „Nesugebėjo, o gal net negalėjo, savo profesijos pažeminti, renkantis bet kokį pasitaikantį darbą, kad galėtų egzistuoti.(…) Visuomet išdidus, su šypsniu žvelgė kasdien į realybę, gyvendamas Čikagoje“.
„Paskutinį dešimtmetį S. Pilka tiesiog skurdo, bet visuomet atrodė elegantiškas, orus, gražiu kostiumu, kaklaraiščiu, nosinaite švarko kišenėlėje, rankoje – cigaretė su ilgu kandikliu… Jis iš paskutiniųjų stengėsi statyti spektaklius, rengti vakarus klubuose, draugijose, ruošė rečitalius, rašė recenzijas, straipsnius“ (B. Vaškelis. Žvilgsnis iš atokiau. D.3, 2012).
Pasišventęs teatrui iki galo, iki paskutinio atodūsio. Kitaip ir negalėjo būti, nes… „Mėgti, meilę teatrui jausti – to neužtenka. Kas gi teatro nemėgsta? Gyvenimą teatrui paaukoti, visus jausmus, visas mintis atiduoti, visiškai pasišvęsti – štai kur tikras kelias. “ (Stasys Pilka, 1959)
Garso dokumentas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, skaitmenintas garso įrašas–Lietuvos kultūros paveldo portale www.epaveldas.lt.