Nukopijuota
Rūta Staliliūnaitė: atversti dienoraščiai
Kalbino Rasida Žygienė
1955 m. liepos mėnuo Dotnuvoje

Kaip eksponatas atkeliauja iki parodos ekspozicijos dažnas muziejaus lankytojas nesusimąsto. Tačiau retai kada archyvinė medžiaga į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų patenka pačių meno kūrėjų iniciatyva… Didelė dalis neįkainojamų, unikalių kultūros ir meno istorijos artefaktų sukaupta tik dėka muziejuje dirbančių specialistų iniciatyvos ir asmeninių ryšių. Tai atskiros ir įdomios istorijos, vieną jų – atskleisime.

Kalbinu ilgametę Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejaus Teatro skyriaus darbuotoją aktorę Reginą Kazlauskaitę.

 

– Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus saugoma įspūdinga ne tik Lietuvos teatro istorijos dalis, bet ir gausi šių dienų teatro kūrėjų personalijų kolekcija. Papasakokite, kokiu būdu eksponatai atsiranda muziejuje?

– Tai nutinka labai įvairiai. Pavyzdžiui, sutikau gatvėje kolegą aktorių Vidą Petkevičių ir sakau: „Vidai, pas mus muziejuje tavo fonde visai nėra medžiagos apie tave!“. Nustemba, bet, žiūrėk, po kiek laiko ateina su keliais „pundais“ nuotraukų, dokumentų … Arba štai aktorius Rolandas Kazlas atėjo į muziejų pasiskolinti archyvinės medžiagos iš savo personalinio fondo. „Rolandai, o iš kur jame bus nuotraukų, jeigu nei vienos neatnešei“. Ir paklūsta, atneša… Taip priprašiau Eugeniją Pleškytę, Elvyrą Žebertavičiūtę, Liliją Žadeikytę, Galiną Dauguvietytę, Antaną Šurną, daugelį kitų aktorių patikėti savo kūrybinį palikimą mūsų muziejui. Žinau, kad ir į kitus mūsų muziejaus skyrius  – muzikos, dailės, kino  – daug eksponatų pateko darbuotojų asmenine iniciatyva.

– Mūsų muziejuje saugomas įspūdingas aktorės Rūtos Staliliūnaitės kūrybinis archyvas. Gegužės 9 d. sukanka dešimt metų po aktorės mirties ir pagal jos testamentu išreikštą valią muziejuje aktorės kūrybos tyrinėtojams atveriami unikalūs eksponatai – aktorės jaunystės dienoraščiai. Tai galimybė pažinti šios fenomenalios aktorės vidinio, emocinio, pasaulio trapumą. Kokia aktorės Rūtos Staliliūnaitės archyvinio rinkinio istorija?

– Tai kita istorija. Su Rūta Staliliūnaite suartėjome jau nuo stojamųjų egzaminų į Valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), – tęsia pasakojimą Regina Kazlauskaitė. – Gal vienintelį kartą konservatorijos istorijoje įvyko taip, kad išlaikius visus tris turus, paaiškėjo jog iš kelių šimtų stojančių  liko tik penkios merginos. Katedros vedėja prof. Irena Vaišytė pakvietė mus į auditoriją ir pranešė, kad mes išlaikėme specialybės egzaminą, bet kurso dėl 5 merginų nebus… Ką mes tada jautėme sunku papasakoti. Išvažiavome į namus: Idalija Krikščionaitytė į Dusetas, Nijolė Mirončikaitė į Šiaulius, Stasė Germanavičiūtė į Jiezną, aš į Kauną, Rūta Staliliūnaitė į Pašušvį. Ir kokiu greičiu mes sulėkėme į bendrabutį, kai po savaitės laikraštyje pasirodė skelbimas apie papildomą tik vyrų priėmimą į teatrinį fakultetą. Va tada ir visos suartėjome ir per visus studijų metus neišsiskyrėme. Deja, priėmė tik tris vyrus ir mes vėl vos ne raudodamos išvažiavome namo. Neprisimenu, ką veikė kitos merginos, kai man grėbiant šieną Rekyvoje pas tetą laiškanešys ant dviračio atnešė skubią telegramą su nurodymu atvykti laikyti likusius egzaminus. Pasirodo, dar viename papildomame priėmime vyrams priėmė dar du vaikinus. Tokiu būdu buvo suformuotas kursas ir po sėkmingai išlaikytų egzaminų studijos prasidėjo ne rugsėjo 1d., o spalio 10 dieną. Kurse 5 merginos ir 5 vaikinai. Tokia mokslo studijų pradžia mus labai suartino.

Rūta Stalilliūnaitė LTSR valstybinės konservatorijos VIII dramos aktorių laidos išleistuvėse su kurso draugėmis ir dėstytojomis. Antroje eilėje, iš kairės: Idalija Krikščionaitytė, Regina Kazlauskaitė, Stasė Germanavičiūtė . Stovi iš kairės: Nijolė Mirončikaitė , dėstytoja Alisa Aleksandrovna Iljina, Irena Vaišytė. Foto A. Matulaitytės

– O kuo išsiskyrė Rūta Staliliūnaitė iš kurso draugų? Kokie asmenybės bruožai įsiminė?

 – „Tu manęs nevadink Rūta. Vadink mane Rūtine!“. „Kodėl?“ – klausiau. „Taip man gražiau skamba…“ – sakydavo. „Štai, matai, – tu esi Regina, o aš esu Regina Rūta…“

Įstojus į konservatoriją, Rūta iš karto buvo išrinkta kurso seniūne. Nuo pat pradžių matėsi, kad ji pranašesnė už kitus studentus. Ji jau buvo baigusi Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklą, žinojo ir kompozitorius, ir rašytojus… Buvo labai pavyzdinga. Rūta rašė kurso žurnalą, kuriame užfiksuodavo ypatingus įvykius arba įdomesnius kurso etiudus. Arba ateidavo prieš egzaminą ir sakydavo: „Aprašyk savo savijautą.“ Ji konspektavo paskaitas, kurių užrašai dabar saugomi Teatro, muzikos ir kino muziejuje. Daug sąsiuvinių, kiekvienos paskaitos… Ko gero, iš jų būtų galima mokytis. Rūta labai mėgo bendrauti. Ir labai gražiai rašė. Ji vienintelė iš visų kursiokų iki pat mirties rašė laiškus dėstytojams. Savo dienoraščiuose fiksuodavo kiekvienos dienos emociją, išgyvenimus. Rašė apie filmus, garsius žmones. Atsiskleidė, nebijojo.

Būdavo, konservatorijos bendrabuty, suskamba Šopeno muzika – Rūta krenta ant lovos, susiima už galvos: „Ša, tylos, ramybės, nelieskit! Šopenas!“ O mes, merginos, nesuprantam, kas tai, kam taip aikčioti… Ir tik vėliau, kai konservatorijos kurse išklausėm kompozitoriaus kūrinius, išmokom visą muzikos istorijos kursą… ir dar, kai po daugelio metų, skambant Šopenui, aš sutikau savo vyrą Povilą… supratau, ką Rūta man reiškė… Aš ja nepaprastai žavėjausi…

– Kaip tęsėsi Jūsų draugystė abiems baigus konservatorijos studijas ir įsitvirtinus skirtinguose teatruose – Rūtai Staliliūnaitei išvykus į Kauną, o Jums pradėjus aktorės kelią Jaunimo teatre?

– Nuo pirmos akimirkos, kai įstojo į konservatoriją, Rūtos svajonė buvo patekt į Kauno dramos teatrą. Ji jau pažinojo šio teatro aktorius. Dar būdama Juozo Gruodžio muzikos mokyklos moksleivė gastroliavo su kauniečiais artistais. Ir ji svajojo būtent apie Kauno dramos teatrą. O kai gavo kvietimą dirbti tame teatre, ji ne tai, kad šaukė, ji klykė man į telefono ragelį: „Mane priėmė į Kauną, aš Kaune!“.

  • Dienoraštis. 1963 m. birželio 22 d.
Kleopatra - Rūta Staliliūnaitė. William Shakespeare. ANTONIJUS IR KLEOPATRA. Režisierius Henrikas Vancevičius. Kauno valstybinis dramos teatras.1966.02.05.

Studijų metais ji stebino: puikiai mokėsi, daug skaitė, klausėsi Frederiko Šopeno, Johano Sebastiano Bacho muzikos, bet kad po studijų praėjus trejiems metams – 1966-aisiais metais – Kauno dramos teatre režisieriaus Henriko Vancevičiaus spektaklyje ji vaidins Kleopatrą buvo tikrai netikėta ne tik man, bet, tikriausiai, ir jai pačiai. Trapi, nedrąsi, pažeidžiama svajotoja ir, staiga – Kleopatra. Dar labiau nustebau, kai pamačiau Rūtą vaidinant Pikulienę režisieriaus Jono Jurašo spektaklyje „Grąsos namai“ 1970 m. Po Barboros vaidmens Jono Jurašo spektaklyje aš nesistebėjau, nes supratau, kad nėra tokio vaidmens, kurio ji negalėtų suvaidinti. Galutinai Rūta visus nuginklavo suvaidinusi Ūbienę režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Karalius Ūbas“ 1977 m. Tokios jos negalėjau net įsivaizduoti. Sveikinau ją po spektaklio ir didžiavausi, kad mokėmės kartu ir kad draugaujame…

1974 m.

Prisimenu, pabaigus konservatoriją, aš jai nupiešiau ir išsiunčiau šuniuką (aktorė nuo jaunystės kolekcionavo šuniukų figūrėles, jų nuotraukas ir kt.). Ji sakė, kad jis toks gražus, jog įsidėjo prie pačių brangiausių savo kolekcijos eksponatų. Aš, būdavo, kasmet jai siųsdavau atvirlaiškį ar kokią iškarpą iš laikraščio ar žurnalo, bet būtinai su šuniuku: „Čia bus Rūtai“…

Susirašinėjom ne dažnai, bet kalbėdavomės telefonu – dažniausiai po eilinės jos ar mano premjeros. Kartą ji buvo atvažiavusi į Rumšiškes pažiūrėti mūsų Folkloro teatro spektaklio Juozo Tumo-Vaižganto „Negryna sąžinė“ (režisierius Povilas Mataitis). Išgyrė, išbučiavo. Jau tada aš jai pasakiau, kad Teatro, muzikos ir kino muziejuje apie jos kūrybą labai mažai medžiagos. Rūta pažadėjo, jog atėjus laikui, ji savo kūrybinį palikimą paliks muziejui, jeigu tik aš jį tvarkysiu.

– O koks Rūtos Staliliūnaitės archyvas Jūsų dėka saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje? Kokie tai eksponatai?

– Dėka aktorės Rūtos Staliliūnaitės palikimo muziejus pasipildė unikaliais, netgi, sakyčiau, neįkainojamais mūsų epochos ženklus liudijančiais eksponatais, už ką mes jai esame labai dėkingi.

Muziejus saugoja ne tik įžymiausių jos vaidmenų, gyvenimo akimirkų fotografijas, spektaklių plakatus bei programas – kas dažniausiai randama muziejaus kūrybiniuose fonduose – bet ir pačios aktorės rašytus straipsnius, pasisakymus, gastrolių ir kelionių įspūdžius, įvairias mintis apie meilę, tėvynę, save… prisiminimus apie tėvus, kolegas aktorius… Ypač vertingas ir įdomus epistoliarinis palikimas. Rūta mėgo rašyti laiškus, turėjo platų draugų ir kolegų ratą Lietuvoje ir užsienyje, su kuriais susirašinėjo visą gyvenimą. Į muziejų pateko per septynis šimtus aktorei siųstų laiškų, kuriuos rašė garsūs meno ir visuomenės veikėjai, kolegos ir artimieji (Juozo Baltušio, Monikos Mironaitės, Jono Jurašo, Danos Rutkutės, Audronės Girdzijauskaitės, Birutės Zalatorius, Stasio Pilkos, Stasio Santvaro iš JAV ir kt.).

Rūtos Staliliūnaitės rinkinyje saugojamos kultūros vertybės – svarbi medžiaga Lietuvos teatro istorijos tyrinėtojams, dėstytojams, studentams.

  • 1982 m.