Dailininkė – scenografė Jūratė Paulėkaitė gimė 1968 m. liepos 8 d. Ignalinoje. 1984 m. baigė keramikos specialybę Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. 1990 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė scenografijos specialybę. Mokėsi pas žymius to meto dailininkus – Reginą Songailaitę – Balčikonienę bei Vitalijų Mazūrą. 

Dar studijų metais, 1987 m. buvo įvertinta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už scenografiją Sauliaus Šaltenio pjesei „Duokiškis“ (rež. Algirdas Latėnas, Jaunimo teatras). Vėliau, 1994 m. pelnė Kristoforo prizą už darbus Jono Vaitkaus režisuotoje Ingmar Bergman pjeseje „Persona“ (Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras). 

2003 m. įteiktas Auksinis scenos kryžius už scenografiją William Shakespeare pjesei „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT). 

2004 m. dailininkė pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už „įspūdingą, teatro meno autoritetą keliančią moderniųjų spektaklių scenograqfiją“. 

2006 m. Jūratės Paulėkaitės apdovanojimų sąrašą papildė Norvegijoje pelnytas Hedda Award apdovanojimas už scenografiją August Strindberg pjesei „Kelionė į Damaską“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oslo Nacionalinis dramos teatras). 

Nors LTMKM muziejaus scenografijos kolekcijoje yra vos keliolika Jūratės Paulėkaitės sukurtų darbų, galime didžiuotis šios menininkės pasiekimais – ji per ketvirtį amžiaus yra sukūrusi apie 50 spektaklių, dirbusi su skirtingais režisieriais. Pirmieji jos spektakliai buvo su Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Dalia Tamulevičiūte, Algirdu Latėnu – buvo paprastesni, sakykim – tradiciniai, tačiau profesionalūs. Vėliau, kartu su Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu – Jūratė Paulėkaitė išėjo į savo kūrybinės brandos kelią. Daugiausia dirbo su rež, Oskaru Koršunovu, kurio spektaklių drąsa tikriausiai jai buvo labai artima. Keletas jų bendrų bei reikšmingų spektaklių pastatyta Maskvos, Sankt Peterburgo, Oslo, Turino bei Paryžiaus scenose. 

Jūratė Paulėkaitė – moderni scenografė, tačiau tuo pat metu prisitaikanti prie teatro bei režisieriaus poreikių. Jos scenovaizdžių išskirtinumas slypi santykyje su teatru, unikaliu mąstymu. Menininkė buvo labai užsisklendusi ir sudėtinga asmenybė, tačiau jos noras šokiruoti tarytum buvo užkoduotas jos charakteryje ir elgesyje. Dažniausiai Jūratė nekūrė scenovaizdžių eskizų, kaip esam pratę, niekur jų nerodė, ji jų netapė ir nepiešė, nors prisimenantys dailininkę kolegos yra ne kartą minėję, kad buvo puiki piešėja. Ji atvedė į teatro meną naujų žmonių, be kurių šiandien scenos menas neįsivaizduojamas. Būdama pripažinta scenografė ji nesibodėjo dirbti su pradedančiais režisieriais, tiesė jiems ranką, drąsiai eksperimentavo. Teatras jai buvo ne iliuzinė priebėga nuo tikro gyvenimo. Atvirkščiai – teatre ji sukūrė akistatą su realybės šiurkštumu ir skatino nebijoti sukrėtimo. 

Jūratė Paulėkaitė – viena iš nedaugelio lietuvių scenografių, gebėjusių iki širdies gelmių, kartais net skausmingai atskleisti savitą vaizduojamojo pasaulio įvairovę. Jos darbuose atsispindi refleksyvus,analitinis požiūris į šiuolaikinį žmogų kaip individą bei jį supančią aplinką, jo/jos identitetą, kuris gyvenant pastarosiomis dienomis yra daugeliui itin aktualus.