Michailas Percovas (1919 – 2001) – dailininkas scenografas, tapytojas. Odesoje baigė amatų mokyklą, 1936 – 1939 m. mokėsi tapybos Odesos meno mokykloje. Lietuvoje gyveno nuo 1947 m., dirbo dailininku įvairiuose Lietuvos teatruose. Nuo 1970 m. – vyriausiasis Vilniaus senojo teatro dailininkas. 1959 – 1979 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1959 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Surengė daugiau nei dvidešimt personalinių parodų Maskvoje, Vilniuje ir kituose miestuose. Produktyviausias jo laikotarpis teatre – XX a. 7 dešimtmetis.
Kūrė scenografiją daugiausia dramos teatro spektakliams: Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre – K. Sajos Silva studentauja (1957), E. De Filippo Melo ilgos kojos (1958), C. Goldoni Padūkėlė (1959), A. Millerio Komivojažerio mirtis (1959), K. Sajos Pirmoji drama, N. Pogodino Trečioji patetinė (abu 1961), K. Simonovo Ketvirtasis (1962), V. Rimkevičiaus Ratas (1963), E. Radzinskio 104 puslapiai apie meilę (1964), E. Dürrenmatto Damos vizitas (1966), S. Mrožeko Tango (1967), D. Wassermano, J. Dvariono Žmogus iš La Mančos (1970); Vilniaus senajame teatre – A. Čechovo Žuvėdra (1960), j. Slowackio Marija Stiuart (1971), J. Anouilh‘aus Keleivis be bagažo (1972), Erfurto miesto teatre – M. Gorkio Dugne (1973), P. Calderono de la Barcos Dama vaiduoklė (1986); Kauno lėlių teatre – V. Majakovskio Misterija Buf (1967).
M. Percovo kūriniai pasižymi konstruktyvumu bei kontrastingų medžiagų deriniais. Piešinyje pabrėžiamas scenografijos funkcionalumas ir universalumas, būdingos poetinės metaforos. Taip pat dailininkas nutapė natiurmortų, peizažų, teminių bei portretinių kompozicijų (tušu, aliejumi), nuliejo akvarelių.
