Nukopijuota
MSTISLAVO DOBUŽINSKIO KELIONIŲ VADOVAS PO EUROPĄ. ITALIJA
Živilė Ambrasaitė-Gailiešienė

ITALIJA

 

1901 m. Mstislavo Dobužinskio tėvas Valerijanas Dobužinskis finansavo ir antrąją sūnaus kelionę į užsienį, kurios metu jis pirmą kartą pabuvojo Venecijoje. Vėliau, 1908 m. keliaudamas po Italiją, aplankė Milaną, Perudžą, Paduvą, Veroną, Florenciją, Sieną, Pizą, Orvjetą, Boloniją, Veneciją, Asyžių ir Genują. Sukūrė piešinių ir akvarelių ciklą, kuriame užfiksuoti Veronos, Milano, Perudžos vaizdai, Gatamelatos skulptūra. 1911 m. su šeima – žmona Jelizaveta ir vaikais Vera, Vsevolodu ir Rostislavu, – vėl keliavo po Italiją: pabuvojo Florencijoje, Sienoje, San Džiminjane, Romoje, Fraskatyje, Neapolyje, Pompėjuose ir Kaprio saloje. Dobužinskis žavėjosi Sienos mokyklos dailininkų, Mikelandželo, Lucos Signorellio ir Domenico Ghirlandaio darbais. Tuo metu Romoje vykusioje Italijos suvienijimo penkiasdešimtmečio proga surengtoje tarptautinėje parodoje, Rusijos paviljone, buvo eksponuoti keturi Dobužinskio kūriniai. Tais metais sukūrė daug darbų, kuriuose įamžino Italijos miestus: Neapolio skersgatvius, Romos Forumą ir Šv. Angelo pilį, D’Este vilą Tivolyje ir Villa Aldobrandini Fraskatyje. Grįžęs iš kelionės savo draugui dailininkui ir menotyrininkui Aleksandrui Benua rašė, kad įsimylėjo Romą ir kad dar norėtų nuvykti į Neapolį [1911-09-06 laiškas]. Šis noras išsipildė 1914 m., kuomet dailininkas, grįždamas iš Paryžiaus, kuriame kūrė scenografiją Sergejaus Diagilevo „Rusų sezonų“ [pranc. Ballets russes] baletams, užsuko į Neapolį. Tais pačiais metais jis dalyvavo 11-oje tarptautinėje Venecijos bienalėje – Giardini di Castello atidarytame Rusijos paviljone eksponuoti trys dailininko darbai: tempera tapytas interjeras, akvarelė „Gatvelė Vilniuje“ ir aliejiniais dažais tapyta „Koplyčia“. Po dešimties metų Venecijos bienalėje, nacionaliniame, bet jau Sovietų Sąjungos paviljone (taip jis pradėtas vadinti nuo 1924 m.), buvo eksponuotas Dobužinskio aštuonių litografijų ciklas. Gyvendamas Peterburge [tuo metu Petrograde] atšiaurią 1919–1920 m. žiemą parašė sentimentalius prisiminimus apie 1911 m. kelionę po Italiją, šalį, kuri tuo metu, pasak dailininko, jam atrodė „amžiams prarasta ir nepasiekiama“. 1923 m. leidykla „Akvilon“ („Аквилон“) išleido Dobužinskio iliustruotą knygą Prisiminimai apie Italiją (rus. Воспоминания об Италии). Laimei, dailininko būkštavimai nepasitvirtino, ir 1930 m. jis kelias dienas praleido Milane. Ilgesniam laikui į Italiją grįžo daug vėliau – 1953 m., ir čia praleido beveik dvejus metus, gyveno Milane, Neapolyje ir Romoje. Kūrė scenografiją baletui „Panelė Ango“, kurį planuota rodyti La Scala teatre ir Piotro Čaikovskio operai „Eugenijus Oneginas“, kuri buvo pastatyta 1954 m. San Carlo teatre Neapolyje. 

 

Išvažiavau balandžio pabaigoje, Miunchene jau viskas žydėjo, tad nustebau, nubudęs vagone naktį nuo šalčio: aplink kilo Alpės, viskas buvo padengta sniegu, o kažkur apačioje mėlynuose toliuose poetiškai švietė žiburėlis. Godžiai grožėdamasis peizažais aš nebeužmigau ir saulei tekant jau važiavau pro spindinčią žalią Lombardiją.

Pirmomis akimirkomis Venecijoje aplankė nusivylimas: suodina, nešvari stotis ir netikėtas mažas garlaiviukas, panašus į tuos „lengvosios suomiškos laivybos“, kurie plaukiojo pas mus Fontankoje, o aš troškau matyti vien tik gondolas. Bet tai truko akimirksnį – atsidūriau pačioje Venecijos širdyje, Šv. Morkaus aikštėje [it. Piazza San Marco]. [Igorio] Grabario patarimu apsistojau būtent čia, šioje aikštėje, „Cafe Negro“ kambariuose, prie žymiojo laikrodžio.

Turėjau dvi dienas ir ėmiau nenuilstamai vaikščioti miesto labirintu, žvilgtelėdamas į planą, sprausdamasis pro siauras, kreivas krantines ir tiltus, suradau viską, kas buvo suplanuota ir kaip „abėcėlę“ buvo būtina sužinoti, – ir Dožų rūmus, ir Akademiją, ir Scuola S. Rocco, kelias nuostabias bažnyčias. S[an] Marco [Šv. Morkaus bazilika, vert. past.] mane labiau už viską sužavėjo skliautuose žaižaruojantis senų mozaikų paviršius, ir visa bažnyčia tarsi didžiulis juvelyrikos lobis, o S[cuola di] Giorgio degli Schiavoni – [Vittore] Carpaccio „Šventasis Jurgis“, nugalintis drakoną, – ilgas nepaprastai elegantiškas paveikslas (nuo to laiko galbūt ir prasidėjo mano meilė kvatročentui [it. quattrocento – keturi šimtai, italų ankstyvojo renesanso laikotarpis, XV a., vert. past.]). Be abejo, didelį įspūdį man padarė Tintoretto – visų mūsų, besimokiusių Miunchene, dievaitis, – Venecijoje jo galėjau prisižiūrėti į valias.

Man ši kelionė buvo kaip „parengiamoji klasė“, tuo metu buvau nepakankamai subrendęs, kad viską suvokčiau tinkamai, tiesiog daug ko nežinojau. Ateityje manęs dar laukė kelios nuostabios kelionės po Italiją (pabuvojau toj pačioj Venecijoj), visur piešiau, su meile ją tyrinėjau, ir, galima sakyti, susigiminiavau su nuostabia šalimi. To pirmojo apsilankymo Venecijoje metu aš tiesiog vaikščiojau po miestą kaip turistas-žioplinėtojas ir buvau visai apgirtęs nuo linksmos pavasariškos Venecijos ir jos „kaleidoskopo“ – ir tos nuostãbios bažnyčios, ir aikštėje plasnojantys balandžiai, ir kuproti tiltai, ir juodos gondolos su gondolierių siluetais galuose žaliame kanalų vandenyje (visai kaip [Francesco] Guardi, aš dabar pasakyčiau), ir dryžuoti prieplaukų stulpai, ir vienplaukės lyg namuose vaikštinėjančios venecijietės juodomis skraistėmis. Visko neišvardinsi – viskas buvo lyg sapnas, ir atmintyje liko miglotu, kokiu visuomet ir lieka sapnai.   

Iš skyriaus „Išvyka į Veneciją ir Paryžių“ [„Поездка в Венецию и в Париж“]. 

М. В. Добужинский. Воспоминания / подготовил Г. И. Чугунов, Мocква: Наука, 1987, p. 167.

Nežinau nieko nuostabesnio, kaip pirmą kartą, naktį atvykus į nepažįstamą miestą, eiti tuščiomis gatvėmis, vienam pasinerti į miegančio miesto gelmes, eiti nemąstant, kažką netikėtai atrasti, džiaugsmingai pažinti seniai pamiltas nematytas vietas ir justi tą pasimetimo siaubą, kai pasirodo, jog pasiklydai gatvių labirinte. 

[…]

Naktys ir saulėlydžiai – tai mano geriausi prisiminimai iš Romos. Prisimenu: stovėjau prie Trinità dei Monti [bažnyčios, vert. past.]; saulė leidosi virš begalinės stogų jūros, iš kurios, lyg salos, stiebėsi bažnyčios ir tolumoje prie horizonto kilo Petro kupolas [Šv. Petro bazilikos Vatikane, vert. past.]. Iš kaminų rūko dūmai, tolumos skendėjo mėlynoje migloje, į kurią niro raudona saulė. Apačioje triukšmas, riksmas, gausmas, parduotuvėse įsižiebė šviesos ir į tolumą besidriekiančiose gatvėse sužibo žibintų eilės. Ant akmeninių laiptų pakopų, besileidžiančių nuo bažnyčios į aikštę, sėdėjo moterys su gėlių pintinėmis, o už manęs tamsėjančio dangaus fone rausvėjo Trinita portalas. Virš visos Romos aidėjo vakariniai varpai, tirštėjo sutemos, o kažkur netoliese klajojantis muzikantas grojo nešiojamais vargonėliais.

Ir dar pamenu saulėlydį, kurį regėjau nuo Šv. Angelo bokšto [it. Castel Sant’Angelo; Šv. Angelo pilis, vert. past.]. Prieš tai mes ilgai prabuvome tamsiuose šio milžiniško luito viduriuose, klaidžiojome begale baisių, blausiai apšviestų koridorių, besiskverbiančių į akmeninį bokšto tūrį, įstrižų, išklotų siaubingai smulkiomis mozaikomis – košmariškas Romos vergų darbas. Ėjome po sunkiomis praėjimų arkomis ir aklinomis ambrazūromis sienose, kilome nesibaigiančiais laiptais ir pereidavome per kažkokius pakeliamus tiltus. Atrodė, kad čia – kažkur šalia, už akmeninių sienų, arba kažkur žemiau – slypi tos milžiniškos juodos prarajos, siaubingi architektūriniai urvai-kalėjimai, savo tikrumu bauginančios genialiojo [Giovanni Battista] Piranesi fantazijos. Vėliau iš tamsos mes netikėtai išeidavome po šviesiu dangumi į griežtus ir grakščius vidinius kiemelius ir aukštus bastionus. Vienoje iš aikštelių piramidėmis buvo sudėtos akmeninių sviedinių krūvos, o tarp jų – arkangelo skulptūra, anksčiau stovėjusi bokšto viršuje. Kas žino, gal čia Benvenuto Cellini įvykdė savo legendinius žygdarbius, šaudydamas į Pranciškaus karius? Galiausiai, perėję prabangių popiežiaus kambarių anfiladą su nuostabiais Pierino dell Vaga grizailiais ir pašėlusia Giulio Romano megalomanija, išėjome į atvirą lodžiją didžiuliame aukštyje virš prarajos. Danguje liepsnojo iškilmingas saulėlydis auksiniais debesimis. Giliai apačioje, tiesiai po mumis, tekėjo Tibras, jo žaliame vandenyje tįsojo mėlynas milžiniško šešėlio, krentančio nuo besileidžiančios saulės apšviesto bokšto, kvadratas, o prieš akis iki pat horizonto driekėsi amžinoji Roma. Mums šis iškilmingas saulėlydis atrodė lyg visos Šv. Angelo bokšto mums tą dieną papasakotos grandiozinės poemos epilogas, paskutinė nata.

Iš skyriaus „Prisiminimai apie Italiją“ [„Воспоминания об Италии“]. 

М. В. Добужинский. Воспоминания / подготовил Г. И. Чугунов, Мocква: Наука, 1987, p. 264, 266.

Riccardo Drigo. „ARLEKINADA“
Valstybės teatras.
Premjera: 1935 m. gegužės 11 d.

Dirigentas Leiba Hofmekleris,
choreografas Marius Petipa,
Nikolajaus Zverevo redakcija,
baletmeisteris Nikolajus Zverevas,
dailininkas Mstislavas Dobužinskis,
režisieriaus padėjėjas Adolfas Butkus
Spektaklio scena. Arlekinas – Anatolijus Obuchovas, Kolombina – Vera Nemčinova. Mejerio Smečechausko nuotrauka

1935 m. Valstybės teatre pastatyto Riccardo Drigo baleto „Arlekinada“ (arba „Arlekino milijonai“) veiksmas vyksta Venecijoje karnavalo metu. Nesudėtingas siužetas – Arlekino ir Kolombinos meilės istorija, kliūtys jų kelyje, Arlekino mirtis, stebuklingas prisikėlimas ir laiminga pabaiga – telpa pirmajame veiksme. Visas antras veiksmas skirtas šventei ir karnavalo linksmybėms. Tad šiame balete svarbus ne psichologinis veikėjų paveikslas ar sudėtinga dramaturgija, o šventiškos atmosferos perteikimas.

Dirbdamas Valstybės teatre Mstislavas Dobužinskis kūrė scenografiją daugiausiai muzikiniams pastatymams – daug daugiau negu iki tol. Jis susidūrė su naujais muzikos ir vaizdo dermės uždaviniais. Jei operose labiau stengėsi atkurti epochos dvasią, atspindėti laikmetį, tai kurdamas scenografiją baleto pastatymams labiau linko į romantiškus ir fantastinius vaizdinius. Dobužinskiui patiko baletas – jis juto jo specifiką, savitą grožį ir muzikos charakterį.

Kolombina – Olga Malėjinaitė, Pjero – Vytautas Aukščiūnas. Mejerio Smečechausko nuotrauka

Drigo „Arlekinados“ scenovaizdžiuose – detalėmis neperkrauti, santūraus kolorito, grafiški miesto vaizdai, kuriuose, kaip dailininko prisiminimuose apie Veneciją, iškilo kuprotas tiltas, dryžuoti prieplaukų stulpai, grakšti kolonada, už jos mėlynuojanti lagūna ir charakteringi joje besisupančių gondolų pirmagaliai. Santūraus kolorito scenovaizdžių fone atgijo spalvingi nuo Italijos istorijos neatsiejami commedia dell’arte personažai: Arlekinas, Kolombina, Pjero, Pjereta, Kasandras, Leandras ir geroji Arlekiną globojanti fėja, – su kiekvienam būdingu kostiumu ir charakteriu.

Commedia dell’arte, XVI a. Italijoje užgimęs ir iki XVIII a. gyvavęs teatro reiškinys, vėl tapo populiarus XIX–XX a. sandūroje. Jo atgarsių galima sutikti tiek to laikmečio teatrų pastatymuose, tiek vaizduojamoje dailėje. Ir šis Drigo baletas nėra išimtis. Komedijos personažų galima pamatyti daugelio Dobužinskio kolegų iš „Meno pasaulio“ [rus. Мир искусства] draugijos – Konstantino Somovo, Aleksandro Benua, Zinaidos Serebriakovos – darbuose. Jie veikė ir Lietuvoje XX a. pradžioje statytuose spektakliuose, pavyzdžiui, Ruggero Loencallo operoje „Pajacai“ (Valstybės teatras, 1922, 1931), Molière’o komedijoje „Tariamasis ligonis“ (Valstybės teatras, 1928). Kai kurias commedia dell’arte raiškos priemones naudojo režisieriaus Antano Sutkaus vadovaujamas Vilkolakio teatras. Tad ir apie šį nepretenzingą Dobužinskio kūrinį galima kalbėti ne tik kaip apie meilės išraišką Italijai, bet ir kaip apie savotišką duoklę laikmečiui.

Panaudotos ištraukos iš Mstislavo Dobužinskio prisiminimų:

Мстислав Валерианович Добужинский. Воспоминания, подготовил Геннадий Иванович
Чугунов, Мocква: Наука, 1987.

Daugiau informacijos apie Dobužinskio veiklą Italijoje:
Matteo Bertelé, Giuseppina Giuliano. „Russi in Italia. Mstislav Valerianovič Dobužinskij“

Dailininko prisiminimus originalo kalba galite perskaityti ČIA

Eiti prie įrankių juostos