Išvažiavau balandžio pabaigoje, Miunchene jau viskas žydėjo, tad nustebau, nubudęs vagone naktį nuo šalčio: aplink kilo Alpės, viskas buvo padengta sniegu, o kažkur apačioje mėlynuose toliuose poetiškai švietė žiburėlis. Godžiai grožėdamasis peizažais aš nebeužmigau ir saulei tekant jau važiavau pro spindinčią žalią Lombardiją.

Pirmomis akimirkomis Venecijoje aplankė nusivylimas: suodina, nešvari stotis ir netikėtas mažas garlaiviukas, panašus į tuos „lengvosios suomiškos laivybos“, kurie plaukiojo pas mus Fontankoje, o aš troškau matyti vien tik gondolas. Bet tai truko akimirksnį – atsidūriau pačioje Venecijos širdyje, Šv. Morkaus aikštėje [it. Piazza San Marco]. [Igorio] Grabario patarimu apsistojau būtent čia, šioje aikštėje, „Cafe Negro“ kambariuose, prie žymiojo laikrodžio.

Turėjau dvi dienas ir ėmiau nenuilstamai vaikščioti miesto labirintu, žvilgtelėdamas į planą, sprausdamasis pro siauras, kreivas krantines ir tiltus, suradau viską, kas buvo suplanuota ir kaip „abėcėlę“ buvo būtina sužinoti, – ir Dožų rūmus, ir Akademiją, ir Scuola S. Rocco, kelias nuostabias bažnyčias. S[an] Marco [Šv. Morkaus bazilika, vert. past.] mane labiau už viską sužavėjo skliautuose žaižaruojantis senų mozaikų paviršius, ir visa bažnyčia tarsi didžiulis juvelyrikos lobis, o S[cuola di] Giorgio degli Schiavoni – [Vittore] Carpaccio „Šventasis Jurgis“, nugalintis drakoną, – ilgas nepaprastai elegantiškas paveikslas (nuo to laiko galbūt ir prasidėjo mano meilė kvatročentui [it. quattrocento – keturi šimtai, italų ankstyvojo renesanso laikotarpis, XV a., vert. past.]). Be abejo, didelį įspūdį man padarė Tintoretto – visų mūsų, besimokiusių Miunchene, dievaitis, – Venecijoje jo galėjau prisižiūrėti į valias.

Man ši kelionė buvo kaip „parengiamoji klasė“, tuo metu buvau nepakankamai subrendęs, kad viską suvokčiau tinkamai, tiesiog daug ko nežinojau. Ateityje manęs dar laukė kelios nuostabios kelionės po Italiją (pabuvojau toj pačioj Venecijoj), visur piešiau, su meile ją tyrinėjau, ir, galima sakyti, susigiminiavau su nuostabia šalimi. To pirmojo apsilankymo Venecijoje metu aš tiesiog vaikščiojau po miestą kaip turistas-žioplinėtojas ir buvau visai apgirtęs nuo linksmos pavasariškos Venecijos ir jos „kaleidoskopo“ – ir tos nuostãbios bažnyčios, ir aikštėje plasnojantys balandžiai, ir kuproti tiltai, ir juodos gondolos su gondolierių siluetais galuose žaliame kanalų vandenyje (visai kaip [Francesco] Guardi, aš dabar pasakyčiau), ir dryžuoti prieplaukų stulpai, ir vienplaukės lyg namuose vaikštinėjančios venecijietės juodomis skraistėmis. Visko neišvardinsi – viskas buvo lyg sapnas, ir atmintyje liko miglotu, kokiu visuomet ir lieka sapnai.   

Iš skyriaus „Išvyka į Veneciją ir Paryžių“ [„Поездка в Венецию и в Париж“]. 

М. В. Добужинский. Воспоминания / подготовил Г. И. Чугунов, Мocква: Наука, 1987, p. 167.

Nežinau nieko nuostabesnio, kaip pirmą kartą, naktį atvykus į nepažįstamą miestą, eiti tuščiomis gatvėmis, vienam pasinerti į miegančio miesto gelmes, eiti nemąstant, kažką netikėtai atrasti, džiaugsmingai pažinti seniai pamiltas nematytas vietas ir justi tą pasimetimo siaubą, kai pasirodo, jog pasiklydai gatvių labirinte. 

[…]

Naktys ir saulėlydžiai – tai mano geriausi prisiminimai iš Romos. Prisimenu: stovėjau prie Trinità dei Monti [bažnyčios, vert. past.]; saulė leidosi virš begalinės stogų jūros, iš kurios, lyg salos, stiebėsi bažnyčios ir tolumoje prie horizonto kilo Petro kupolas [Šv. Petro bazilikos Vatikane, vert. past.]. Iš kaminų rūko dūmai, tolumos skendėjo mėlynoje migloje, į kurią niro raudona saulė. Apačioje triukšmas, riksmas, gausmas, parduotuvėse įsižiebė šviesos ir į tolumą besidriekiančiose gatvėse sužibo žibintų eilės. Ant akmeninių laiptų pakopų, besileidžiančių nuo bažnyčios į aikštę, sėdėjo moterys su gėlių pintinėmis, o už manęs tamsėjančio dangaus fone rausvėjo Trinita portalas. Virš visos Romos aidėjo vakariniai varpai, tirštėjo sutemos, o kažkur netoliese klajojantis muzikantas grojo nešiojamais vargonėliais.

Ir dar pamenu saulėlydį, kurį regėjau nuo Šv. Angelo bokšto [it. Castel Sant’Angelo; Šv. Angelo pilis, vert. past.]. Prieš tai mes ilgai prabuvome tamsiuose šio milžiniško luito viduriuose, klaidžiojome begale baisių, blausiai apšviestų koridorių, besiskverbiančių į akmeninį bokšto tūrį, įstrižų, išklotų siaubingai smulkiomis mozaikomis – košmariškas Romos vergų darbas. Ėjome po sunkiomis praėjimų arkomis ir aklinomis ambrazūromis sienose, kilome nesibaigiančiais laiptais ir pereidavome per kažkokius pakeliamus tiltus. Atrodė, kad čia – kažkur šalia, už akmeninių sienų, arba kažkur žemiau – slypi tos milžiniškos juodos prarajos, siaubingi architektūriniai urvai-kalėjimai, savo tikrumu bauginančios genialiojo [Giovanni Battista] Piranesi fantazijos. Vėliau iš tamsos mes netikėtai išeidavome po šviesiu dangumi į griežtus ir grakščius vidinius kiemelius ir aukštus bastionus. Vienoje iš aikštelių piramidėmis buvo sudėtos akmeninių sviedinių krūvos, o tarp jų – arkangelo skulptūra, anksčiau stovėjusi bokšto viršuje. Kas žino, gal čia Benvenuto Cellini įvykdė savo legendinius žygdarbius, šaudydamas į Pranciškaus karius? Galiausiai, perėję prabangių popiežiaus kambarių anfiladą su nuostabiais Pierino dell Vaga grizailiais ir pašėlusia Giulio Romano megalomanija, išėjome į atvirą lodžiją didžiuliame aukštyje virš prarajos. Danguje liepsnojo iškilmingas saulėlydis auksiniais debesimis. Giliai apačioje, tiesiai po mumis, tekėjo Tibras, jo žaliame vandenyje tįsojo mėlynas milžiniško šešėlio, krentančio nuo besileidžiančios saulės apšviesto bokšto, kvadratas, o prieš akis iki pat horizonto driekėsi amžinoji Roma. Mums šis iškilmingas saulėlydis atrodė lyg visos Šv. Angelo bokšto mums tą dieną papasakotos grandiozinės poemos epilogas, paskutinė nata.

Iš skyriaus „Prisiminimai apie Italiją“ [„Воспоминания об Италии“]. 

М. В. Добужинский. Воспоминания / подготовил Г. И. Чугунов, Мocква: Наука, 1987, p. 264, 266.

Panaudotos ištraukos iš Mstislavo Dobužinskio prisiminimų:

Мстислав Валерианович Добужинский. Воспоминания, подготовил Геннадий Иванович
Чугунов, Мocква: Наука, 1987.

Daugiau informacijos apie Dobužinskio veiklą Italijoje:
Matteo Bertelé, Giuseppina Giuliano. „Russi in Italia. Mstislav Valerianovič Dobužinskij“

Dailininko prisiminimus originalo kalba galite perskaityti ČIA