Nukopijuota
Muzikos instrumentų kolekcija. Muzikinės dėžutės

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma gausi muzikos instrumentų kolekcija. Unikalią šios kolekcijos dalį sudaro mechaninių muzikos instrumentų rinkinys: automatinė fisharmonija, muzikinis staliukas, pianola, dumpliniai portatyviniai vargonėliai, orkestrionas, muzikinės dėžutės. Vieni iš jų priklausė žymiems Lietuvos visuomenės veikėjams, muzikams, tokiems kaip vargonininkas Leopoldas Digrys,  gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas Jonas Šliūpas arba muzikos instrumentų meistras Martynas Masalskis, kiti – tiesiog senų daiktų mylėtojams. Šiandien jie džiugina muziejaus lankytojus ir darbuotojus.   

Muzikinė dėžutė – tai mechaninis muzikos instrumentas, kurį sudaro vadinamos muzikos šukos (metalinių liežuvėlių komplektas) ir prisukamas mechanizmas, kuris suka velenėlį arba diską su spygliais, kliudančiais liežuvėlius. Muzikinės dėžutės būna įvairių formų, konstrukcijų ir dydžių. Jos gali atkurti vieną arba kelis kūrinėlius. Išpopuliarėjo XVIII–XIX amžiuje. Cilindrines muzikines dėžutes daugiausia gamino šveicarų meistrai ir jos karaliavo beveik visą XIX amžių, kol 1885 m. buvo išrasta diskinė muzikinė dėžutė su keičiamais diskais. Taip atsirado galimybė praplėsti klausomų kūrinių repertuarą. Tuo pačiu metu egzistavo mechaniniai muzikos instrumentai su pneumatine įranga, kurių plokštelės buvo gaminamos iš kartono su tam tikra tvarka išdėstytomis skylutėmis. Šiuo principu veikė skambiais „Diana“, „Amorette“, „Ariston“ vardais pavadinti muzikos automatai.  Kaip teigia muzikologas, humanitarinių mokslų daktaras Darius Kučinskas, „mechaniniai muzikos instrumentai ir jų atliekama muzika perkelia mus į tuos „senus gerus laikus“ ir nepaliauja žavėti nuostabiais garsais bei stebinti nepaprastu instrumentus gaminusių meistrų išradingumu“. 

 XIX a. pabaigoje Lietuvos dvare turėti orkestrą, sudarytą iš didelės grupės muzikantų, ir klausytis jo atliekamų populiarių melodijų, – kiekvieno dvarininko svajonė, kurią ne visiems pavyko įgyvendinti. O įsigyti muzikinę dėžutę – kompaktišką mechaninį muzikos instrumentą, – buvo daug pigiau ir paprasčiau. Tai galėjo sau leisti ir pasiturintys miestiečiai. Taigi, XVIII–XIX a. Lietuvos didikai ir pasiturintys miestelėnai turėjo namuose šiuos instrumentus, klausėsi populiarių melodijų, pagal jas šoko.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra sukaupta įdomi ir įvairi muzikinių dėžučių kolekcija, kurią pristatydami norime parodyti, koks nepaprastai didelis buvo žmogaus troškimas „užkonservuoti“ muzikos garsus.

Eiti prie įrankių juostos