Tapytoja ir scenografė Barbora Didžiokienė (Varvara Gorochova; 1896, Sankt Peterburgas – 1976, Dovainonys, Kaišiadorių rajonas) 1914 m. Sankt Peterburge baigė telegrafo mokyklą ir dirbo telegrafiste. Meninio išsilavinimo pagrindus įgijo į pramonę ir taikomąją dailę orientuotose mokyklose: 1914–1915 m. mokėsi Sankt Peterburgo Dailės skatinimo draugijos piešimo mokykloje, 1916–1917 m. – privačioje Podosenovo dailės studijoje pas tapytoją Vladą Didžioką, už kurio 1917 m. ištekėjo. Lankė privačią profesoriaus Zalmano studiją. 1917–1918 m. buvo Centrinės barono A. Štiglico techninio piešimo mokyklos mokinė. 1918–1919 m. mokėsi Proletkulto dailės mokykloje Smolenske. 

Nuo 1921 m. gyveno Kaune. 1922 m. sukūrė pirmuosius tapybos darbus („Girtuoklis Pjero“, „Lėlės smuklėje“, „Lėlės artistai“ ir kt.). Nutapė portretų, peizažų, figūrinių kompozicijų, kūrė iliustracijas, lėles, šaržus, lošiamąsias kortas ir scenografiją. Kūrybai būdingas polinkis į dekoratyvumą, stilizuotas, plokščias formas, linijinės perspektyvos atsisakymą. Valstybės teatre dirbo dekoratoriaus padėjėja. 1925–1928 m. savarankiškai kūrė scenovaizdžių ir kostiumų eskizus, tačiau teatre pastatyti tik du spektakliai, kurių dailininkė buvo Didžiokienė. Vaizduojamosios dailės srityje daugiausiai rinkosi teatro temas, sukūrė teatro asmenybių portretų, natiurmortų su lėlėmis, religinės tematikos kūrinių. Nuo 1923 m. dalyvavo konkursuose, dailės parodose Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, Vilniuje, Rygoje, Taline. 1932 m. surengė individualią šaržų parodą. Nuo 1936 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1946–1954 m. dirbo piešimo mokytoja Rumšiškių vidurinėje mokykloje. 

Vienintelis spektaklis, kuriam Didžiokienė sukūrė ir scenovaizdžius, ir kostiumus buvo 1928 m. Valstybės teatre pastatytas Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas“. Šiam baletui skirtuose eskizuose galima įžvelgti sąsajų su dailininkės kurtais vaizduojamosios dailės kūriniais, juose tapytomis lėlių kompozicijomis, kurios dailininkės dėka atgijo teatro scenoje. Didžiokienė savo prisiminimuose rašė, kad įgyvendinant spektaklį, nemažai dekoracijų ir kostiumų ištapė savo rankomis ir labai džiaugėsi, kad jos mėgstamiausios lėlės pavyko. Derindama realius ir fantastinius elementus, dailininkė sukūrė spalvingą ir pasakišką pasaulį. Kurdama kostiumus įkvėpimo ieškojo istorinėje, etnografinėje aprangoje, XX a. 3-iojo dešimtmečio madoje, kiekvienam personažui siekė suteikti savitą charakterį, kuo tiksliau jį atskleisti. Nors vaizdas scenoje buvo gana eklektiškas, spektaklis sulaukė didelės sėkmės.

Kitas Valstybės teatre įgyvendintas pastatymas, kuriam kostiumus sukūrė Didžiokienė, buvo Carlo Otto Nicolai opera „Linksmosios Vindzoro moterys“ (1928; scenovaizdžiai Vlado Didžioko). Šiame spektaklyje Didžiokienė savaip interpretavo istorinius kostiumus, juos išradingai pritaikydama kiekvienam personažui. Kai kuriuos kostiumus papuošdama hipertrofuotomis detalėmis arba kai kuriems veikėjams sukurdama pernelyg puošnų apdarą, dailininkė pabrėžė komišką operos charakterį. Kurdama fantastinius fėjų ir miško dvasių kostiumus, įkvėpimo sėmėsi antikinės Graikijos mene. Didžiokienei įtaką darė „Mir iskusstva“ („Meno pasaulis“) draugijos dailininkams artimi estetiniai principai ir raiškos priemonės – stilizuotas praeities vaizdavimas, dekoratyvumo ieškojimas, ornamentiškumas. 

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose yra daugiau nei keturiasdešimt Didžiokienės darbų. Tarp jų, jau minėtų spektaklių kostiumų eskizai ir scenovaizdžiai. Nors Barboros Didžiokienės kurtų scenografijos eskizų nepastatytiems spektakliams beveik nėra išlikę, muziejuje saugomi du eskizai skirti scenos neišvydusiai Giacomo Puccini operai „Madam Baterflai“ (XX a. 3 deš.) ir dar keli darbai nenustatytiems spektakliams. Taip pat yra tapybos darbų ir aplikacijų, kuriose dalininkė įamžino savo draugę baletmeisterę ir dailininkę Olgą Dubeneckienę-Kalpokienę ir jos vyrą tapytoją Petrą Kalpoką.

Parengta pagal knygą „Barbora Didžiokienė. Mažosios dailininkės prisiminimai“ (I dalis. Sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centras, 2011).