Kazys Šimonis (1887 – 1978) – lietuvių dailininkas, tapytojas, grafikas bei poetas. 1908 – 1908 m. epizodiškai mokėsi tapybos pas Tadą Daugirdą. 1909 m. išvyko į JAV, grįžo 1911 m. 1917 –  1918 m. mokėsi Petrograde Fedosejevo vakariniuose piešimo kursuose, 1920 – 1921 m. – privačioje Adomo Varno dailės studijoje Kaune. 1919 – 1924 m. dėstė piešimą Kauno Aušros gimnazijoje, mokytojų kursuose. 1923 m. gavęs Amerikos lietuvio stipendiją studijavo dailę Berlyne. 1934 m. – dirbo Kauno meno mokyklos bibliotekos, muziejaus vedėju, 1946 – 1950 m. – muziejaus vedėju Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 

Asmeninėje kūryboje taikė savo laikmečio vyravusių meno srovių: kubizmo, ekspresionizmo, lučizmo išraiškos priemones. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu K. Šimonis buvo paveiktas M. K. Čiurlionio įtakos – dažnai naudojo vaizdinius. Vėliau, kai susipažino su Vakarų Europos daile, didelį poveikį jam padarė vokiečių ekspresionistų, Bauhaus mokyklos dailė, ypač Ferenco Marko ir Lyonelo Feiningerio, stilizuoti, įvairiomis kryptimis krintančių šviesos pluoštų ir linijų suformuoti fantastiniai vaizdai. Gyvenant Prancūzijoje įtakojo primityvizmo mokyklos dailė. 

Kazys Šimonis sukūrė tapybos kompozicijų, portretų, natiurmortų, iliustracijų mokykliniams vadovėliams, lietuvių tautosakos leidiniams, Kazio Binkio, Vinco Krėvės, Simono Daukanto knygoms, ekslibrisų, plakatų, pašto ženklų projektų, parašė atsiminimų knygą Gyvenimo nuotrupos (1959 m.). Surengė individualių parodų Kaune, Vašingtone, Bostone, Čikagoje, Rygoje, Klaipėdoje, Paryžiuje, Vilniuje. 

Sukūrė scenovaizdžius spektakliams: Valstybės teatre Kaune – A. Asnyko Kęstutis (su A. Galdiku, 1921 m.), B. Blaumanio Indrianai, H. K. Anderseno, M. Čechovo Snieguolių karalystė (abu 1931 m.), K. Jurašūno Eglė žalčių karalienė (1937 m.). 

Kazio Šimonio teatro dailė artima tapybai, scenografijoje išliko dailininko polinkis geometriškai skaidyti daiktus, erdvę, naudoti šviesos efektus, ritmiškai grupuoti vaizdus. Jo simbolinis tikrovės perteikimas, savita modernių tapybos krypčių stilistikos interpretacija, perkelta į scenografiją, prisidėjo prie modernumo apraiškų tarpukario teatre.