Nukopijuota
Dovana muziejui – du šimtai režisierės N. Adomėnaitės saugotų laiškų
2021-01-22

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų pasiekė vertinga lituanistinio paveldo siunta iš Sankt Peterburgo. Tai – du šimtai laiškų; juos 1985–1992 m. gavo tuo metu Leningrade (nuo1991 m. miestas vėl Sankt Peterburgas) gyvenusi teatro ir kino režisierė Nijolė Adomėnaitė (1958–2009).

Tarptautinis pripažinimas
Savo žmonos saugotą archyvą muziejui Vilniuje perdavė garsus Rusijos kino operatorius prof. Dmitrijus Dolininas. Tai jau antroji kino operatoriaus dovana, prieš šešerius metus jis jau atsiuntė vertingų lituanistinių eksponatų: Lietuvoje mažai žinomos, tačiau pasaulio kino pasaulyje pėdsaką palikusios, Rusijoje daugiausiai kūrusios režisierės N. Adomėnaitės gyvenimo ir kūrybos dokumentų, jos sukurtų išlikusių filmų kopijas. Nauja siunta – lietuvių, anglų rusų kalbomis parašyti laiškai, atvirlaiškiai, oficialūs kino festivalių dokumentai, atspindi itin aktyvų Nijolės gyvenimą 1985–1992 metais, kai, sulaukusi tarptautinio pripažinimo, gaudavo daug kvietimų į kino festivalius, siūlymų skaityti paskaitas užsienio universitetuose, kvietimų bendradarbiauti. Laiškai atskleidžia iki šiol nežinotų faktų, jautrių detalių apie Nijolės draugus ir bendraminčius.
N. Adomėnaitė sukūrė šešis filmus, tarp jų – dvi išskirtinės juostos: „Koma“ (1989) ir „Namas ant smėlio“ (1991). Šie filmai išgarsino menininkę pasaulyje, lietuvės pavardę įrašė į XX a. kino istoriją.
N. Adomėnaitė, baigusi studijas LGITMIKe (Leningrado valstybinis teatro, muzikos ir kino institutas), prof. Georgijaus Tovstonogovo dramos režisūros kurse, liko gyventi ir kurti Rusijoje. Po diplominio spektaklio Klaipėdos dramos teatre – M. Roščino „Tik viltis“, statė spektaklius Charkove, Čeboksaruose, Leningrade. Kartu su savo pirmu vyru, kurso bendramoksliu Borisu Gorlovu atėjo į kino studiją „Lenfilm“: Aleksejaus Germano vadovaujamame kūrybiniame susivienijime „Pervyj film“ pastatė vaidybinį filmą „Koma“. Tai pirmasis kino kūrinys Sovietų sąjungoje, atskleidęs stalinizmo režimo moterų lagerio baisumą. Nijolė, sumaniusi filmą, dalyvavo ir rašant scenarijų. Jai rūpėjo kuo tikroviškiau atskleisti dramatišką stalinizmo epochos istoriją, kai studentę, draugų būrelyje įkvėptai paskaičiusią Marinos Cvetajevos poeziją, suėmė ir ištrėmė į Šiaurę, moterų pataisos koloniją. Ten mergina pamilo prižiūrėtoją karininką, bet buvo priversta jį įskųsti saugumui, – kad išsaugotų jųdviejų vaiką… Filmas dalyvavo tarptautiniuose kino festivaliuose: Venecijoje (pelnė diplomą), Berlyne (pelnė diplomą), Roterdame, Jeruzalėje, Los Andžele, Vankuveryje, Monrealyje, kitur.
Laiškai atskleidžia ir 1991 m. Nijolės režisuoto vaidybinio filmo „Namas ant smėlio“ („Lenfilmas“) pagal Tatjanos Tolstajos apysaką „Sonia“ keliones po tarptautinius kino festivalius: Toronte, Los Andžele, Anžere (Grand Prix PROCIREP), Venecijoje (pelnė diplomą), Umbrijoje (pelnė prizą už indėlį į meną), Kanuose, kt. „Namas ant smėlio“, įtrauktas į retrospektyvą „Rusijos moterų kinas“, kelerius metus keliavo po JAV miestus.

Kolegos ir draugai
Tarp dokumentų – N. Adomėnaitės susirašinėjimas su JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, kitų šalių kūrėjais ir kino festivalių vadovais, atskleidžia iki šiol nežinotas detales apie draugystę su žmonėmis kaip ji, pasišventusius kūrybai. Ypač daug laiškų iš JAV, Naujojo Orleano. Ten gyvenantį, daug po pasaulį keliaujantį režisierių, kino teoretiką, pedagogą, kino festivalių Naujajame Orleane rengėją Andew Hortoną ir N. Adomėnaitę siejo ir kūrybinis bendradarbiavimas, ir miela bičiulystė, kai A. Hortono laišką su festivalio apžvalga ar filmo analize papildydavo linkėjimai nuo žmonos Odetės, mažametės dukros piešinys…
Įdomu, kad 1996 m. Rusijos ir Amerikos moterų aljansas suteikė N. Adomėnaitei teisę būti RAMA (RAWA) garbės nare Rusijoje ir Amerikoje.

Atsivėrimai
Jautrūs laiškai iš Kauno, nuo bičiulės teatro kritikės, žurnalistės, pedagogės Vidos Savičiūnaitės (1956–2011). Dalykiški, bet ir šilti žodžiai plaukė iš Garliavos, – mama Birutė Pečiokaitė-Adomėnienė (1922–2015) – dalijosi rūpesčiais dėl redaguojamo Vinco Adomėno (1909–1986) romano „Kas apverks jų dalią“, rašyto Intos lagerio šachtose. O su laišku į voką įdėjo „kad ir pas Nijolę būtų“ 1952 m. išduoto pažymėjimo kopiją. Dokumentas liudija, kad Nijolės tėvas, laisvės kovotojas, slapyvardžiu A. Uosis, už nenuilstamą talkininkavimą pogrindžio spaudoje, kovoje dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo apdovanotas III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi.
Ypatingos vertės Jurgio Blekaičio (1917–2007) laiškai iš JAV. Pirmasis Nepriklausomoje Lietuvoje diplomuotas teatrologas, režisierius, aktorius, poetas, vertėjas, kritikas, „Amerikos balso iš Vašingtono“ vedėjas 1991-ųjų laiške pasakoja apie savo gyvenimą, apie jau kelerius metus rašomą Lietuvos teatro istorijos knygą, prisimena, kad Nijolės tėvo V. Adomėno pjesė „Svetimos plunksnos“ turėjo didelį pasisekimą Vilniaus „Vaidilos“ teatre, o pokary, iš atminties atkūrus tekstą, jis tą pjesę pastatė Hanau stovykloje, o vėliau ir Čikagoje.
Netikėtas atradimas – Algio Mečinsko, pravarde Spiritas (1957–1992), daug vilčių teikusio poeto, aktoriaus, režisieriaus laiškai-išpažintys ir eilėraščiai iš kalėjimo… Džiaugiasi, kad Vytautas Rubavičius ketina paskelbti eilėraščių „Literatūroje ir mene“, o Tomas Arūnas Rudokas ir Aidas Marčėnas rūpinasi dėl jo pirmos knygelės leidybos. „Manoji trejų metų „nebūtis“ jau greit baigsis, – 1989-ųjų gruodį rašė A. Mečinskas. – Išsinešiu rankraščius – pažiūrėsim, ko jie verti. Gal tikrai nereikės šio laiko suvis išbraukti iš gyvenimo. Optimizmo neprarandu. Turiu kuo tikėti, ko siekti, vardan ko kovoti.“ O laiško pabaigoje tikina esąs Nijolės „sirgalius“, žada nepraleisti režisierės darbų…