Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui praėjusieji 2022-ieji buvo ypatingos sėkmės metai. Be parodų, renginių, edukacinių veiklų organizavimo savo rezidencijoje – Mažuosiuose Radvilų rūmuose Vilniuje ir kasdienio muziejinio darbo su čia saugomais 459 246 eksponatais, muziejaus darbuotojai įgyvendino visą Lietuvą aprėpusį projektą. Tai 15 keliaujančių parodų, kurių geografija nusidriekė nuo Merkinės iki Renavo. Parodas aplankė 192644 lankytojai – tai daugiau žmonių, nei šiuo metu gyvena trečiame pagal dydį Lietuvos mieste Klaipėdoje!
Kur slypi šio titaniško darbo sėkmė? Pirmiausia – muziejaus darbuotojų entuziazme ir profesionalume. Antra – sėkmingame finansavime. Lietuvos Kultūros tarybai paskelbus Muziejų kolekcijų mobilumo programos finansavimo konkursą, muziejus pateikė paraiškas, o gavęs lėšas parengė ir įgyvendino sumanymą. Trečia – projekto partnerių ir bičiulių gausa ir nuoširdus bendradarbiavimas.
2022 m. muziejus parengė net 15 kilnojamų parodų. Jos labai įvairios savo turiniu ir forma, aprėpiančios ir pristatančios muziejaus fondus – teatro, muzikos, kino ir teatro dailės paveldą. Parodos buvo eksponuojamos ne tik didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Su muziejaus eksponatais susipažino ir Šalčininkų, Varėnos, Merkinės, Alytaus, Birštono, Kėdainių, Telšių, Renavo, Molėtų, Alantos gyventojai. Parodos į miestus ir miestelius keliavo neatsitiktinai, jų turinys buvo siejamas su vietos kultūros istorija, tose vietovėse vykusiais kultūros įvykiais, ar ten kūrusiais menininkais.
Labai svarbu paminėti, kad didžioji dalis į „gastroles“ išvykusių Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatų – originalai. Tai Stasio Ušinsko marionetės, virš 100 žymiausių Lietuvos teatro dailininkų darbų, muzikinės dėžutės, teatro kostiumai, scenografijos eskizai, nuotraukos ir kt. Taip muziejus apdovanojo savo lankytojus šalies regionuose. O lankytojai, savo gausiu parodų lankymu, įvertino muziejaus ir jo darbuotojų pastangas.
Projektui įgyvendinti muziejus sutelkė įspūdingą skaičių partnerių ir bičiulių. Tai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Valstybės pažinimo centras, LRT, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Nacionalinis Kauno dramos, Kauno valstybinis lėlių, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrai ir Vilniaus teatras „Lėlė“, Lietuvos kino centras, Lietuvos literatūros ir meno, Lietuvos centrinis ir Lietuvos ypatingasis archyvai, Lietuvos nacionalinis, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Lietuvos liaudies buities muziejai ir Žemaičių muziejus „Alka“, Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras, Alantos dvaro muziejus, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos Merkinės lankytojų centro galerija „Šalcinis“, Alytaus miesto savivaldybė, Varėnos kultūros centras, Birštono kurhauzas, Renavo dvaro sodyba, Telšių kultūros centras ir kt.
Parodų rengimui vadovavo kuratoriai, savo sričių profesionalai: Nideta Jarockienė, Šarūnas Jokubaitis, Eglė Juocevičiūtė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Sonata Žalneravičiūtė, Daiva Šabasevičienė, Audrius Dambrauskas, Liucija Armonaitė, Aušra Endriukaitienė ir kt. Ekspozicijas kūrė dizaineriai/architektai/dailininkai: Aurimas Syrusas, Kotryna Bajorinaitė, Vilius Dringelis, Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis, Saulius Valius, Aušra Endriukaitienė, Ona Vėliūtė, Neringa Norvaišaitė ir kt.
Projekto įgyvendinimą finansavo Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
Paroda „XIX a. muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių“ buvo eksponuojama Jašiūnų dvaro sodybos rūmuose bei Alantos dvaro muziejuje. Parodą sudarė dvi muziejuje saugomų eksponatų grupės: senosios Vilniaus miesto renginių afišos ir mechaniniai muzikos intrumentai.
XIX a. Vilniaus miesto afišų kolekcija – vienas seniausių ir vertingiausių LTMKM saugomų rinkinių. XIX a. Lietuvos istorija – tai okupuoto krašto istorija. Po Lietuvos-Lenkijos Respublikos padalinimo 1795 m. didžioji Lietuvos teritorijos dalis atsidūrė Rusijos imperijoje. Iš šios okupacijos kraštas išsivadavo tik 1918 m.. XIX a. Lietuvos kultūrai buvo suduoti du itin skaudūs smūgiai: numalšinus 1831 m. sukilimą, 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas, o numalšinus 1863 m. sukilimą, uždrausta lietuviška spauda (1864–1904). Todėl iki 1863 m. išspausdintos, muziejuje saugomos afišos yra lenkų arba lenkų ir rusų kalbomis, o afišos, kviečiančios į kultūrinius renginius po 1863 m., išspausdintos tik rusų kalba. Afišos liudija, jog XIX a. Vilniaus publika, kaip ir kitų Europos sostinių publika, žavėjosi W. Shakespeare’o, J. W. Goethe’s, F.Schillerio, V. Hugo, C. M. von Weberio, G. A. Rossinio, J. Offenbacho, J. B. Molière, A. Dumas, G. Verdi, V. Bellini, G. Donizetti, G. Rossini, W. A. Mozarto ir daugelio kitų autorių kūriniais.
XIX a. pirmoje pusėje pakilimą išgyveno mechaninis teatras. Vilniuje (1841–1859) gastroliavo inžinieriaus J. Kuparenko optinis ir kinetozografinis teatras. Šio teatro vaidinimai buvo rodomi Rotušėje veikusiame Vilniaus miesto teatre, bei Mažųjų Radvilų rūmų kieme. Afišos, bylodamos apie to meto dramos, muzikos spektaklių ir koncertų repertuarą, cirko vaidinimus, judančių paveikslų (kinoramų) seansus, supažindino lankytojus su kūrinių pavadinimais, autorių ir atlikėjų vardais. Parodoje buvo eksponuoti ir XIX a. vid. Lietuvoje paplitę mechaniniai muzikos instrumentai – muzikos dėžutės, mechaniniai pianinai ir kt..
Parodos lankytojai ne tik apžiūrėjo eksponatus, bet ir dalyvavo edukacinoje veikoje. Alantos dvaro rūmuose gimnazijų moksleiviams buvo surengtos netradicinės istorijos pamokos.
Paroda „Permainų laikas: teatras, muzika, kinas ir dailė. 1985-1995m.“ buvo įgyvendinta Valstybės pažinimo centre. Parodoje buvo siekiama į vieną reikšmingiausių moderniosios valstybės dešimtmečių pažvelgti per meno pasaulio reiškinius bei atskleisti sovietmečio pabaigos ir pirmųjų po Nepriklausomybės sekusių metų laikotarpio specifiką.
Sovietmečio pabaigoje ir pirmaisiais po Nepriklausomybės atkūrimo sekusiais metais Lietuvą pasiekė konceptualusis menas. Nyko dailės rūšių ir žanrų ribos, rengti hepeningai, akcijos, performansai. Kompozitoriai organizuodami neakademinės pakraipos festivalius drąsiai nubrėžė ribą tarp laisvos kūrybinės realizacijos erdvės ir teoriškai vis dar egzistuojančių, bet praktiškai jau nebeveikiančių okupacinės sovietų ideologijos nustatytų kūrybinės veiklos rėmų. 1985–1990 m. buvo dramatiški lietuvių kino lūžio metai, kai subyrėjo ne tik visa iki tol egzistavusi cenzūros, bet ir gamybos bei platinimo sistema. Į lietuvių kiną atėjo naujoji režisierių karta, kuri aiškiai deklaravo savo požiūrį į kiną ir pačią tikrovę. Dešimtmečio pabaigoje lietuvių teatras pasiekė meninės raidos kulminaciją – subrandinta poetinė-metaforinė iškalba, plėtotas aktyvesnis dialogas su visuomene. Teatras skatino neslūgstantį Sovietų Sąjungos kritikos susidomėjimą, o netrukus pralaužė „geležinę uždangą“ ir įsiveržė į tarptautinę sceną, neprarasdamas masinio populiarumo ir žiūrovų susidomėjimo.
Parodoje eksponuota apie 100 kūrėjų darbų, tarp jų – Kazės Zimblytės „In memoriam“, Šarūno Saukos „Žmogus, turintis problemų“, Dariaus Žiūros „Dievo pušynas“, Kęstučio Grigaliūno „Fluxus“ dėžutė. Taip pat eksponuojami ir originalūs filmų plakatai, svarbiausi to laikmečio vaizdo įrašai.
Keliaujanti paroda „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“ (1939–1944) eksponuota Vilniuje ir Kaune, Alytuje ir Vilkaviškyje. Parodą įkvėpė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomas senų Lietuvos kino teatrų albumas. Jei ne jis šiandien sunkiai galėtume įsivaizduoti, kaip atrodė nepriklausomos, tarpukario Lietuvos kino teatrai. Unikalios rinkinio fotografijos darytos 1942 metais, vokiečių okupantų įsakymu. Tarp jų ir modernistinės Kauno kino teatrų salės su ornamentuotais balkonais, Radviliškio, Utenos, Zarasų šaulių namuose įrengtos kino salės bei senutėliai kinematografai – Biržų „Žvaigždė“, Alytaus „Dainava“, Telšių „Džiugas“, Žagarės „Mėnulis“, Marijampolės „Palas“ ir kiti. Per karą nemažai kino teatrų nukentėjo, tačiau dalis jų toliau rodė kiną sugrįžus sovietams. Iš tarpukariu veikusių kino teatrų šiandien filmus galime žiūrėti vienintelėje Kauno „Romuvoje“.
Paroda miestuose, įrengta tam pritaikytame jūriniame konteineryje, buvo eksponuojama atvirose erdvėse, lankoma apskritą parą. Eksponavimui pasirinktos vietos neatsitiktinės. Vilniuje prie buvusio kino teatro „Adrija“ („Spalis“, Didžioji g. 18), Vilkaviškyje – greta Vaikų ir jaunimo centro, buvusio kino teatro „Sūduva“ ir t.t.
Pati paroda sumanyta kaip kino seansas. Konteinerio viduje yra du ekranai. Viename jų rodomas penkiolikos minučių istorinis filmas, padedantis suprasti 1939–1944 m. istorinių įvykių virsmus. Kitame – iš kino teatrų nuotraukų sukurtas animuotas filmas. Pasibaigus istoriniam filmui, užsidegus šviesai, lankytojai galėjo tyrinėti „Laiko liniją“, kuri sukurta iš spaudos, nuotraukų, žmonių prisiminimų. Taip pat ant sienų buvo galima apžiūrėti skirtingų metų filmų afišas, mažuose ekranuose – kino teatrų brėžinius, reklaminę kino medžiagą, aktorių albumus ir kt. Parodoje buvo galima įsitikinti, kad žmonės į kiną ėjo ne tik laisvoje Lietuvoje, bet ir pirmos sovietų bei vokiečių okupacijos metais. Kinas jiems buvo galimybė pabėgti į kitą – iliuzinę tikrovę, būdas bent trumpam pamiršti dramatiškus išgyvenimus bei alkį.
Parodą „Jonas Jurašas. Būties kaina“ galėjo aplankyti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos Merkinės lankytojų centro galerija „Šalcinis“ bei Nacionalinio Kauno dramos teatro lankytojai.
Jonas Jurašas – mūsų amžininkas, bet dar prieš 50 metų tapo Lietuvos kultūros legenda, kai 1972-ųjų pavasarį Kauno dramos teatre pastatė Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Valdžia, dorodamasi su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, įsakė spektaklio finale atsisakyti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, bet J. Jurašas, protestuodamas prieš nuolat jo spektaklius darkančią cenzūrą, parašė atvirą laišką LTSR kultūros ministrui. Tai buvo pirmas toks protesto laiškas okupuotoje Lietuvoje. J. Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre, 1974 m. jį kartu su šeima KGB išprašė iš Tėvynės.
Ekspozicijoje pirmą kartą taip išsamiai buvo pristatomas teatro režisieriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato J. Jurašo gyvenimas ir kūryba. Apžvelgiant daugiau kaip 50 J. Jurašo spektaklių, statytų sovietmečio cenzūros laikais Lietuvoje ir Rusijoje, Vakarų pasaulio scenose (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje), nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, skleidžiasi ryški kūrėjo asmenybė, darbų išskirtinumas ir svarba.
Neatsitiktinai ši paroda eksponuota Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Čia J. Jurašas išgyveno svaiginamų kūrybos aukštumų, patyrė didžiulį tautos pripažinimą. Joje buvo eksponuojamas ir 1972 m. šiame teatre pastatytos J. Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ pagrindinės herojės kostiumas, tuomet vilkėtas aktorės Rūtos Staliliūnaitės. Parodą galėjome išvysti ir Merkinėje, apie kurią prieš kelerius metus režisierius kalbėjo: „Merkinėje atsitveriu nuo pasaulio, nuo visų problemų. Viskas ištirpsta, kai būdamas čia, Merkinės piliakalnio papėdėje, žiūriu į Nemuno ir Merkio santaką. Gyventi čia – didelė prabanga. Labai didelis džiaugsmas ir dvasios ramybė, kurios niekur kitur šiandien nerasi…“
Šalčininkų kultūros centro lankytojai turėjo galimybę išsvysti parodą „33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“. Ekspozicijoje buvo pristatomi filmai, sukurti per trisdešimt trejus metus: nuo režisieriaus Vytauto Mikalausko „Žydrojo horizonto“, pirmojo tik lietuvių autorių sukurto vaidybinio filmo, iki Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, pirmąkart, dar sovietmečiu, ekrane parodžiusio lietuvių hipių jaunimą, prabilusio apie Romo Kalantos susideginimą, saugumo veiklą.
Ekspozicijoje prisimintos visos vaidybinės juostos, jas sukūrę režisieriai – Vytautas Mikalauskas, Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas, Arūnas Žebriūnas, Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa, Algirdas Araminas, Marijonas Giedrys, Gytis Lukšas, Algimantas Puipa, Raimundas Banionis. Per filmų epizodus ekranuose, filmavimo aikštelių ir jau sukurtų filmų nuotraukas, kūrėjų ir kino kritikų pasisakymus buvo atskleidžiamas konkretaus filmo išskirtinumas, menininko pasirinkimas, jo vieta sovietmečio cenzūros budriai kontroliuotame kūrybos procese. Parodos eksponavimo metu Šalčininkų kultūros centre surengti 2 renginiai, skirti R. Kalantai atminti, įvyko edukacinis užsiėmimas „Kino virtuvė“ (apie filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“) bei ekskursija nuo „Žydrojo horizonto“ iki „Vaikai iš „Amerikos viešbučio“.
Paroda „Dalios Tamulevičiūtės mokiniai. Aktorius Vidas Petkevičius“ buvo atidarytas XIII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis. Tai fotografijų paroda, kviečianti susipažinti su vienu iš žinomos režisierės mokinių. Jos atidarymo Varėnos kultūros centre metu įvyko susitikimas su 2021 m. Nacionalinės kultūros premijos laureatu, aktoriumi, Dalios Tamulevičiūtės mokiniu Vidu Petkevičiumi.
„Nepaprasto teatro nepaprasta istorija. Viskas Apie Mataičių teatro spektaklį „Scenos Vaizdeliai“.
Ši paroda tai pasakojimas apie išskirtinį reiškinį Lietuvos kultūroje – Povilo ir Dalios Mataičių folkloro teatrą. 1968 m. savo veiklą pradėjęs kaip etnografinis ansamblis, 1974 m. tapo Lietuvos liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupe. 1978 m. rugpjūčio 5 ir 6 dienomis Klojimo teatre buvo parodytas trupės pirmasis spektaklis ,,Scenos vaizdeliai“.
Parodos rengėjus suvienijo idėja prisiminti ir priminti kitiems Klojimo teatrą, tarsi gyvą paminklą praėjusio šimtmečio lietuvių teatrui. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus vienintelis Lietuvoje turi unikalią, Povilo ir Dalios Mataičių padovanotą spektaklio ,,Scenos vaizdeliai” sceninių kostiumų kolekciją, kostiumų projektus, fotografijas, maketą, scenografijos detales, spektaklio vaizdo įrašus, afišas, programas. Paroda buvo eksponuojama Lietuvos liaudies buities muziejaus Aristavėlės dvaro rūmuose. Vėliau – Birštono kurhauze, Renavo dvaro sodyboje.
Molėtų krašto muziejuje buvo eksponuota paroda „Scenos aristokratai ir maištininkai. Lietuvos teatro dailė 1920–1940 m.“
Ekspozicijoje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus pristatė daugiau nei šimtą originalių dailininkų Vlado ir Barboros Didžiokų, Mstislavo Dobužinskio, Vladimiro ir Olgos Dubeneckių, Adomo Galdiko, Natalijos Gončarovos, Antano Gudaičio, Petro Kalpoko, Konstantino Korovino, Telesforo Kulakausko, Georgo Lapšino, Juozapo Levinsono-Benari, Ludolfo Liberto, Liudo Truikio, Stasio Ušinsko, Adomo Varno darbų, Valstybės teatro spektaklių afišų, programėlių ir nuotraukų. Lankytojai susipažino su šių menininkų kūryba, jų pasiekimais ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje, jautrias meilės istorijas, dramatiškus likimus ir žavingai linksmus nutikimus.
Vienas unikaliausių Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių – dailininko ir scenografo Stasio Ušinsko marionetės buvo eksponuojamos Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengtoje parodoje „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“ .
Stasys Ušinskas (1905–1974) – viena brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos meno asmenybių, unikaliai sintezavusi lietuviškos mokyklos ir avangardistinių XX a. Vakarų Europos meno krypčių pasiekimus.
Ne vienoje srityje Ušinskas buvo pirmeivis: dailininkai jį laiko monumentaliosios lietuvių tapybos pradininku – lietuviškos vitražo mokyklos įkūrėju; kinematografininkai – pirmojo garsinio marionečių filmo autoriumi; lėlininkai jį vadina profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininku. Dėl išskirtinės veiklos lėlių teatro srityje 1933–1940 m. Ušinskas dar tituluojamas „autorinio teatro“ bei „dailininko teatro“ pirmeiviu. Parodoje Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo pristatyta viena jo kūrybos sričių – marionetės.
Po 1925–1929 m. tapybos studijų Kauno meno mokykloje dailininkas išvyko į Paryžių. Ten susidomėjo lėlių teatro istorija, senovės kinų ir japonų lėlėmis. Pirmą spektaklį su savo lėlėmis S. Ušinskas kūrė pagal rašytojo Antano Gustaičio pjesę „Silvestras Dūdelė“ (režisieriai Henrikas Kačinskas ir Vladas Fedotas Sipavičius, kompozitorius Viktoras Kuprevičius, lėles gaminti padėjo Petras Svidras). Premjera Kaune įvyko 1936 m. gegužės 6 d. Ši data laikoma profesionalaus Lietuvos lėlių teatro įkūrimo diena ir kasmet minima kaip lėlininkų profesinė šventė.
1938 m. Ušinskas sukūrė pirmąjį garsinį aštuoniolika minučių trunkantį marionečių kino filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“. 1939 m. filmas parodytas Niujorke. 1940 m. gegužės 28 d. S. Ušinsko sukurta marionečių technologija užpatentuota Jungtinėse Amerikos Valstijose. Filmu susidomėjo JAV animacinių filmų bendrovė „Dalcompany“. Ji nupirko „Storulio sapną“ ir užsakė dailininkui pastatyti naują filmą H. K. Anderseno pasakos „Lakštingala“ motyvais, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė šią idėją įgyvendinti.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kartu su partneriais Kaune surengė įspūdingą teatralizuotą parodos atidarymą. Jo metu su lankytojais bendravo Kauno valstybinio lėlių teatro lėlės, parodą pristatė Vilniaus teatro „Lėlė“ lėlininkas Rimas Driežis.
Metų keliones Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus užbaigė Telšiuose. Čia vyko kultūros maratonas „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX A. pradžios kultūrinis sąjūdis“.
Projekto metu Telšių gyventojai turėjo progą ne tik prisiminti savo istoriją, bet ir susipažinti su šiuolaikinio teatro bei lietuviško dokumentinio kino panorama. Susitikimuose, paskaitose, filmų peržiūrose, dalyvavę žinomi nūdienos Lietuvos menininkai ir mokslininkai – aktorius Andrius Bialobžeskis, teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė, prof. Algirdas Žebrauskas, režisierius dr. Audrius Stonys, prof. dr. Alfredas Bumblauskas, džiazo atlikėjai Arkadijus Gotesmanas ir Dmitrijus Golovanovas sudomino savo krašto istorijai ir kultūrai neabejingus Telšių miesto gyventojus. Lankytojų taip pat laukė Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ koncertas „Da pacem, Domine“, bei Kalėdinis Žemynos grupės kanklių koncertas.
Centrine šio projekto ašimi tapo interaktyvi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus paroda „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX a. pradžios kultūrinis sąjūdis“. Parodą inspiravo muziejuje Vilniuje saugoma unikali kolekcija: Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugijos „Kanklės“ XX a. pr. Telšiuose pastatytų lietuviškų spektaklių, surengtų viešų vakarų afišos, nuotraukos, dokumentai, kita istorinė medžiaga. Parodoje taip pat eksponuojami Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomi eksponatai. Parodoje galima ne tik pasigrožėti istorija alsuojančiomis nuotraukomis, ranka rašytomis afišomis, programomis, bet ir nuosekliai perkaityti jų pasakojamą istoriją išsamiuose parodos aprašymuose. Čia taip pat galima „pasivaikščioti“ Telšių mieste, klausant įrašų bei žiūrint į miesto žemėlapį ir taip aplankyti svarbiausias su parodos tema susijusias miesto vietas.
2023-aisiais Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus tempo nemažins. Šiuo metu jau yra suplanuoti tolimesni parodų – „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX a.pr. kultūrinis sąjūdis“, „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“, „Jonas Jurašas. Būties kaina“, „XIX a. Muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių“, „33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“ – kelionių maršrutai. Prie jų prisijungs ir nauja paroda „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.
Artimiausiu metu muziejus ruošia lankytojams pristatyti parodą „Klajojančios žvaigždės“, skirtą Vilniaus geto likvidavimo 80-ųjų metinių paminėjimui, kuri atskleis žydų teatro Lietuvoje istoriją ir tokiu būdu papildys pasakojimą apie daugiakultūrį tarpukario Lietuvos paveldą ir jo tragišką likimą sovietinės ir nacistinės okupacijų metais. Staigmenų sulauks ir muzikos bei kino istorijos gerbėjai. Paroda „Roko rifai. Roko muzika sovietinėje Lietuvoje“ lankytojams duris atvers jau vasario 15 d.. O vėliau kino istorijos gurmanų lauks paroda „Vilnius kine“ – apimsianti vaidybinių, dokumentinių filmų fragmentus ir mažai žinomą archyvinę medžiagą.