Jei reikėtų išrinkti populiariausią visų laikų lietuvišką operą, abejonių nekiltų – tai Vytauto Klovos „Pilėnai“. Šiemet minimas autoriaus 100-metis leidžia dar kartą įvertinti fenomeną kompozitoriaus, kurio muzika dešimtmečiais užpildydavo sales, o arijos tapdavo kone liaudies dainomis. Šešios operos, dešimtys instrumentinių bei vokalinių kūrinių ir neįkainojamas pedagoginis indėlis – tokį kraitį V. Klova rūpestingai sudėjo į Lietuvos kultūros skrynią.

„Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus daug dėmesio skiria lietuvių kompozitorių rinkinių formavimui, siekdamas užtikrinti šalies muzikinio paveldo išsaugojimą ir autentiškos kūrybinės atminties tęstinumą“, – teigia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (LTMKM) direktorė Nideta Jarockienė. Vertingą V. Klovos rinkinio muziejuje dalį sudaro ikonografinė medžiaga – nuotraukos ir negatyvai, operų programos, taip pat muzikos kūrinių rankraščiai bei istorinę vertę turinčios publikacijos. Kviečiame susipažinti su V. Klova – jo gyvenimas atspindi visą epochą, kurioje formavosi modernioji lietuvių muzikos kultūra.

Kelionę po Klovos biografiją papildo jo paties ir žmonos citatos iš spaudos bei Vytauto dukros Vaivos atsiminimai, muziejui papasakoti autentiškame Klovos darbo kambaryje. Kambarys pagal kompozitoriaus testamentą išsaugotas toks, koks buvęs. Čia stovi paties meistrauti mėgusio Vytauto pagamintos spintos, kaba įrėmintos nuotraukos iš premjerų ir paties ranka rašytas credo: „Visas mano gyvenimas praėjo dirbant kūrybinį ir pedagoginį darbą. Žemaitiškas užsispyrimas padėjo man maksimaliai panaudoti visas laisvas paros valandas kūrybai. Kūryboje stengiausi išlaikyti lietuvišką dvasią, natūralią, logišką melodinių balsų plėtotę, aiškią, nesudarkytą kūrinio formą“.

Sėmėsi žinių iš muzikos grandų

Klova gimė 1926 m. sausio 31 d. Tirkšliuose, Mažeikių apskrityje, vaistininkų Emilijos ir Julijono šeimoje. „Nuo mažumės girdėjau dainas ir muziką – tėvukai ją mėgo. Ir mane fortepijonu groti pramokė, – pasakojo V. Klova laikraščio „Gimtasis kraštas“ (1976, Nr. 5) žurnalistei. – Lankydami gimnaziją, buvome susispietę į saviveiklos būrelį, kuriame kiekvienas darydavo tai, prie ko linkęs. Mudu su broliu tapydavome dekoracijas spektakliams, o aš retkarčiais akompanuodavau dainininkams, šokėjams, arba savo „kūrybą“ grodavau“. 1944 m., baigęs Mažeikių gimnaziją, V. Klova kurį laiką mokytojavo Darbėnų pradžios mokykloje Kretingos rajone, 1945 m. pusę metų ėjo Mažeikių apskrities kultūros namų direktoriaus pareigas.

Tačiau jaunuolis siekė kitų gyvenimo tikslų – jis troško žinių ir mokslo. „1945-ųjų rudenį broliai Klovos atvyko į Kauną. Susisiekimas sudėtingas. Nesvarbu. Vytautas su broliu Boleslovu atvažiavo, ant traukinio stogo apsikabinę vagono kaminėlį. Vėliau važinėdavo įvairiai. Dažnai įsiprašydavo pas garvežio kūrikus ant anglių. Toks buvo pokario metas“, – pasakoja Jūratė Klovienė, kompozitoriaus žmona knygoje „Vytautas Klova. Pusė amžiaus šalia. Prisiminimai“. 

Broliai pasirinko studijas Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Boleslovas, baigęs mokslus, tapo žinomu dailininku monumentalistu. O Vytautas nusprendė paskirti gyvenimą muzikai. Po instituto pirmojo kurso įstojo į Kauno konservatoriją. Likimas jam dovanojo galimybę semtis žinių iš tikrų muzikos grandų. Konservatorijoje V. Klova tapo paskutiniosios legendinio Juozo Gruodžio (1884–1948) mokinių laidos nariu, o vėliau, 1949–1951 m. jau Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija arba LMTA), jam dėstė Antanas Račiūnas – J. Gruodžio mokinys ir tradicijų tęsėjas. 

„J. Gruodis įdiegė man tvirtus kompozicijos technikos pagrindus. Visiems mokiniams jis skiepijo darbštumą, reiklumą sau, sąmoningumą. Net ir sprendžiant eilinius harmonijos uždavinius, skatindavo ieškoti įdomesnių sąskambių, įvairesnės faktūros, išraiškingesnės melodikos“, – teigė V. Klova žurnale „Kultūros barai“ (1985, Nr. 7). Anot jo, kiekvieną kiek įmantresnį sąskambį ar garsą J. Gruodis reikalaudavo pagrįsti ir paaiškinti, kodėl būtent taip padaryta: „Profesorius Gruodis pratino savo mokinius viską kūrinyje iki mažiausių detalių logiškai apgalvoti, kad muzika turėtų išraiškingą melodijos liniją, spalvingą harmonijos rūbą ir aiškią, konkrečią formą“.

Minčių kūrybai J. Gruodis skatino semtis iš liaudies meno lobių. A. Račiūnas, buvęs J. Gruodžio mokinys, taip pat tęsė šias tradicijas. „Be abejonės, tokių puikių kompozitorių ir pedagogų pastangos negalėjo neturėti įtakos mano kūrybai. Jų tikslas – perimti kompozicijos technikos pasiekimus ir panaudoti juos kuriant profesionaliąją lietuvių muziką, tapo ir mano tikslu“, – pripažino V. Klova.

„Neturtingi kaip bažnyčios gėlės“ ir laimingi

Dar studijuodamas Kauno konservatorijoje, Vytautas su broliu pradėjo savarankišką gyvenimą ir ėmėsi uždarbio. Jie susirado darbą kavinėje: čia Vytautas skambino fortepijonu, o Boleslovas griežė smuiku. Ši ankstyva patirtis bei noras patiems pasirūpinti pragyvenimu liudijo tvirtą abiejų brolių charakterį ir ankstyvą profesinę brandą.

Su būsima žmona Jūrate Pociūte V. Klova susipažino dar karo metais Palangoje. Jo teta, tėvo Julijono sesuo Zuzana Klovaitė-Liachavičienė, buvo artimiausia būsimos Vytauto žmonos šeimos kaimynė. Po karo Jūratė buvo apsigyvenusi Klovų namuose Tirkšliuose. Dar jaunystėje diagnozuotą tuberkuliozę (džiovą) gydytojai rekomendavo gydyti sveiku oru ir geru maitinimu Tirkšlių pušyne, kuris garsėjo sveikatingumu.   

Būtent Tirkšliuose jie prisiekė vienas kitam amžiną meilę. Bendro gyvenimo žiedai buvo nupirkti iš kuklių Vytauto studentiško pragyvenimo lėšų – jo paties sutaupytos stipendijos. „Susituokėme kukliai, tyliai Aukštaičių gatvėje esančioje mažytėje medinėje Prisikėlimo bažnytėlėje. Buvome neturtingi – nei jaunoji, nei jaunasis neišsipuošėme. Deja, nuotaka su skolinta suknele. Kukli vakarienė su artimaisiais. Buvome neturtingi kaip bažnyčios gėlės. Gal todėl ir laimingi…“ – prisimena Jūratė Klovienė knygoje „Vytautas Klova. Pusė amžiaus šalia. Prisiminimai“. 

Kompozitoriui Vytautui ir medikei Jūratei gimė dvi dukros, kurios pasirinko muzikos kelią. 1957 m. gimė Vaiva, kurios vardu buvo pavadinta antroji V. Klovos opera „Vaiva“ (1957). „Gimėme tuo pačiu metu. Opera jau buvo statoma ir tada aš atsiradau. Nežinau, aš anksčiau atsiradau, ar įvyko premjera. Ta opera yra paremta pasaka. Nežinau, kiek gyvenime pasakų“, – LTMKM kalbėjo Vaiva Klovaitė. 

Antros dukros Jūratės gimimas taip pat susijęs su dar vienu Klovos sceninio kūdikio atsiradimu. 1960 metais liepos 2 d. įvyko kompozitoriaus trečiosios operos „Duktė“ premjera, o lapkričio mėnesį pasaulį išvydo mažoji Jūratė. Abi dukros baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Lietuvos valstybinę konservatoriją: Vaiva smuiko specialybę pas Aleksandrą Livontą ir Jurgį Dvarioną, o Jūratė – Kęstučio Grybausko fortepijono klasę. Vėliau jos atliko tėvo sukurtus opusus: 1983 m. Vaiva griežė Koncertą Nr. 2 smuikui ir orkestrui, o 1984 m. Jūratė skambino Koncertą Nr. 2 fortepijonui ir orkestrui.

„Kai jau buvau subrendusi, atlikdavau tėčio kūrinius smuikui. Aš profesionali atlikėja, kiekvieną kūrinį turiu atlikti kuo geriausiai, šioje vietoje visas emocijas pasidedi į šoną. Tėčio išties profesionalūs kūriniai. Dabar jau nebegroju, kitus mokinu. Muzikantui kaip ir sportininkui – reikia žinoti, kada sustoti. Žinios lieka, niekas jų nebeatims“, – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui pasakojo V. Klovaitė.

„Pilėnai“ ir Lietuviškasis Verdi

Klova pradėjo kurti pirmuosius instrumentinius ir vokalinius kūrinius dar studijų metais. 1946–1951-ieji laikomi jo, kaip profesionalaus kompozitoriaus, formavimosi pradžia. Visuotinį pripažinimą kaip subrendęs kūrėjas jis pelnė būdamas maždaug trisdešimties, kai 1956 m. buvo pastatyta jo pirmoji opera „Pilėnai“. Šis kūrinys iškart tapo lietuvių operos klasika ir pelnė jam pirmąją Valstybinę premiją (1957 m.). Šiais metais minimas ir „Pilėnų“ premjeros 70-metis.

Turbūt ne daug kas žino, kad legendinė opera „Pilėnai“ yra bendras studijų draugų iš Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto kūrinys. Dar studijuodamas šiame institute 1945–1946 m. Vytautas susipažino su būsimuoju tapytoju Jonu Mackoniu-Mackevičiumi: „Nors aš atsisakiau tapybos ir perėjau mokytis į Konservatoriją, mūsų draugystė nenutrūko. Vėliau, man bebaigiant studijas, Jonas pradėjo tapyti paveikslą „Kunigaikštis Margiris“.“ 

Stebėdamas kuriamą darbą, V. Klova pagalvojo – „juk visai nebloga tema operai“. Vėliau J. Mackonis apsiėmė parašyti libretą. „Kantriai kūrė ne vieną jo variantą, o aš pradėjau rašyti muziką“, – pasakojo kompozitorius „Kultūros baruose“ (1985, Nr. 7). Į jų kūrybinę grupę taip pat įsijungė būsimos operos režisierius-statytojas Juozas Gustaitis, dailininkas Juozas Jankus. Instrumentuojant operą, daug vertingų patarimų davė tuometinis vyriausiasis dirigentas ir operos meno vadovas Isajus Altermanas. 

Ir štai 1956 m. liepos 1 d. Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre buvo pastatyta opera „Pilėnai“, kuri iškart įsitvirtino teatro repertuare, dar du kartus – 1978 ir 1986 m. – statyta bei daugybę kartų rodyta Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. 1957 m. antrajame Pabaltijo teatro pavasaryje ši opera laimėjo pirmąją vietą. Tarprespublikinė komisija pažymėjo veikalo emocionalumą, prilygindama R. Wagnerio operai „Tanhoizeris“, akcentavo melodingumą, dramatizmą, puikius chorus ir ansamblius (Paulius Andriuškevičius. „Vytautas Klova“, psl. 79). 

Tuometiniame politiniame kontekste kūrinys išsiskyrė sumanymo drąsa, sužadinusia patriotinius lietuvių jausmus. Žiūrovus jaudino muzikos nuoširdumas, natūralumas, lietuviška jos dvasia. „Opera pasirodė vienu dramatiškiausių Lietuvos istorijos etapų, kai buvo užgniaužtos nepriklausomybės atkūrimo viltys, kurias iki tol kurstė partizaninis karas, subrendo nauja pokario karta, kuriai nuo jaunumės buvo brukama sovietinė ideologija ir suklastota krašto istorija“, – rašė muzikologė Jūratė Katinaitė tekste „Tarp patriotizmo ir sovietinės ideologijos: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaizdavimas Vytauto Klovos operose „Pilėnai“ ir „Du kalavijai“ („Lietuvos muzikologija“, t. 25, 2024). Anot jos, „lietuviškuoju Verdi“ praminto kompozitoriaus muzika buvo pagavi, lengvai suvokiama ir įsimenama. 

1994 m. balandžio 17 d. „Pilėnų“ premjera įvyko Čikagos lietuvių operoje. „Lūkesčiai išsipildė. Salė buvo pilnut pilnutėlė. Daug garbių asmenų. Iš Vašingtono atvyko mūsų diplomatinio korpuso atstovas A. Eidintas. Spektaklis vyko sklandžiai. Sėkmė neabejotina. Ovacijos ir plojimai netilo. Mūsiškis Viktoras [V. Klovos vaikystės draugas, emigravęs į JAV] stebėjo, kiek laiko tęsis plojimai. Tiksliai pažymėjo – 4,5 min.“, – prisimena J. Klovienė knygoje „Vytautas Klova. Pusė amžiaus šalia. Prisiminimai.“.

Po pertraukos spektaklis atgimė 2002 m. vasarą Trakuose, Trakų pilies fone. Režisavo Eligijus Domarkas, dirigavo Vytautas Viržonis. „Nelengvas uždavinys teko režisieriui E. Domarkui spektaklį statyti neįprastomis aplinkybėmis. Pavyko! Sukrečiantis finalas – iš lėto kopia pilėniečiai į liepsnojantį pilies bokštą, paskutiniai nemirtingi žodžiai: „Mes mirštame nenugalėti!“ – ir dingsta liepsnose. Pasakojama, kad, pamatę per repeticiją liepsnojantį pilies bokštą, Trakų gyventojai iškvietė gaisrininkus net iš Vilniaus – Pilis dega!“ – leidinyje pasakojo J. Klovienė. Vaiva Klovaitė patikina, kad tai tebuvę įtaigūs šviesų efektai.

Namas Antakalnyje ant aukšto kalno: jūros marios iki kelių

Neatsiejama ir labai reikšminga V. Klovos gyvenimo ir veiklos dalis – pedagoginis darbas. Dar gyvendamas ir studijuodamas Kaune, pradėjo mokytojauti Kauno antrojoje mergaičių vidurinėje mokykloje (1948–1950 m.). 1949 m. mokykla buvo sujungta su Vilniaus konservatorija ir perkelta į Vilnių, jaunam kompozitoriui teko „blaškytis“ tarp dviejų miestų. „Kad suspėtų į paskaitas, tekdavo išvažiuoti į Vilnių naktį. Į geležinkelio stotį išeidavo trečią valandą nakties. Būdavo neramu“, – prisimena J. Klovienė. 1951–1952 m. V. Klova dirbo Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje, 1950–1954 m. – Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. 

1954 m. Klovų šeima nutarė persikelti į Vilnių, savo butą Kaune palikę kompozitoriaus broliui Boleslovui ir motinai. Pagyvenus keliuose skirtinguose Vilniaus rajonuose, kilo mintis statytis namą „arčiau gamtos“. „Gavome Antakalnyje sklypus – niekas nerizikuodavo juose kurtis, nes buvo ant aukšto kalno, įvažiavimo beveik nėra. Bet gražu. Matai Vilniaus bokštus, aplink pušys, – prisimena J. Klovienė. – Tai kas, kad nėra vandens, kad įvažiavimui gatvelę reikėjo grįsti lentomis – antraip mašinos klimps į smėlį. Pradedame statybą. Kuo greičiau. Su dideliu užsidegimu, rizikuodami ėmėme iš tėvelio kaimynės paskolą su dideliais procentais. Tėvelis už mus garantavo. Šiandien taip neišdrįstumėme. Bet tada – jūros marios iki kelių. 1959 m. rudenį jau įsikėlėme į vieną kambarį. Kituose dar nebuvo grindų, sienos ką tik ištinkuotos baisiomis dėmėmis“. Ir šiandien į stačiame kalne esantį Klovų namą lipame pėsčiomis – ne visos mašinos pajėgios įveikti šlaitą. Šiame name ir yra saugomas memorialinis V. Klovos kambarys, kurį rūpestingai prižiūri Klovų name gyvenanti dukra Vaiva.

1954 m. V. Klova tapo SSRS Kompozitorių sąjungos nariu ir pradėjo dirbti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA), kur iki 1994 m. dėstė polifoniją. Čia ne tik ugdė muzikantus, bet ir atliko milžinišką tiriamąjį darbą, kurio rezultatas tapo istoriniu lūžiu mūsų šalies muzikologijoje. V. Klova parengė ir išleido pirmuosius originalius polifonijos vadovėlius „Polifonija“ (1966, 1985) lietuvių kalba.  

Iki tol muzikos studentai buvo priversti naudotis svetimkalbe literatūra, tad šie leidiniai tapo esminiu žingsniu įtvirtinant lietuvišką muzikos terminiją ir polifonijos metodiką. Taip pat parengė kitų polifonijos mokymo priemonių, kurios nebuvo išleistos. 1982 m. V. Klovai buvo suteiktas profesoriaus vardas. Už kūrybą apdovanotas Valstybinėmis premijomis (1957, 1970 m.), liaudies artisto vardu (1976 m.).

Daugiausia operų sukūrusio kompozitoriaus kita kūryba

Klova labiausiai žinomas kaip lietuvių kompozitorius, sukūręs daugiausia operų. Po „Pilėnų“ „gimė“ dar 5 sceniniai veikalai:  „Vaiva“ (1958), „Duktė“ (1960), „Du kalavijai“ (1965), „Amerikoniškoji tragedija“ (1968), „Ave, Vita!“ (1974). Tačiau jo kūryba su laiku išsišakojo ir sužydėjo už šio žanro ribų.

Kompozitorius sukūrė nemažai simfoninės muzikos – koncertų, simfoninių poemų, siuitų, fantazijų, uvertiūrų, pjesių simfoniniam orkestrui. Taip pat yra išlikę daug harmonizuotų ir išplėtotų liaudies dainų ir originalių vokalinių bei instrumentinių kūrinių. Nemaža kūrybos dalis – muzika, rašyta pedagoginiais tikslais, skirta vaikams ir jaunimui. 

Svarus V. Klovos indėlis į ansamblio „Lietuva“ repertuarą. Taip pat rašė muziką dramos spektakliams. „Kaip sportininkas turi treniruotis, taip ir kompozitorius negali nerašyti muzikos, nes „praras“ formą. Jeigu nerašau sceninės muzikos, tai kuriu kitokią, tarkim – instrumentinę ar vokalinę“, – pasakojo V. Klova „Kultūros baruose“ (1985, Nr. 7). Tai, kokią muziką jis kurdavo, neretai lemdavo atlikėjų pasiūlymai: „Malonu rašyti muziką atlikėjui, kuris jos laukia ir nuoširdžiai stengiasi kuo geriau atlikti“. 

Anot jo, žanro pakeitimas atskirais kūrybos laikotarpiais taip pat turi teigiamą poveikį: „Nauji atlikėjai ir neeksploatuotos atlikėjų sudėtys apsaugo nuo pavojaus pradėti kartotis. Be to, atsiranda ir naujų kūrybinių sunkumų, kuriuos reikia įveikti. Visa tai praturtina kūrybos patirtį“.

***

Klova po sunkios ligos mirė 2009 m. gruodžio 10 d. Vilniuje, buvo palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo atminimas išlieka gyvas ne tik kūriniuose, bet ir gimtajame krašte. Iš Tirkšlių kilusio kompozitoriaus vardas įamžintas Mažeikių rajone – nuo 2011 m. sausio 1 d. jo vardu pavadinta Mažeikių muzikos mokykla. Be to, 2016 m., minint V. Klovos 90-ąsias gimimo metines, Tirkšliuose ant jo šeimos namo sienos atidengta skulptoriaus Zenono Steponavičiaus sukurta memorialinė lenta.

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu 2026-ieji oficialiai paskelbti Vytauto Klovos metais, taip iškilmingai pažymint šio iškilaus kompozitoriaus jubiliejų. Neseniai buvo išleista Pauliaus Andriuškevičiaus knyga „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom. Vytautas Klova“ (2025), taip pat skirta kompozitoriaus 100-čiui. Visa tai patvirtina neįkainojamą V. Klovos indėlį į nacionalinės operos raidą. Tai taip pat suteikia progą iš naujo įprasminti jo kultūrinį palikimą visoje šalyje.

Tekstą parengė Irina Akramavičiūtė-Moskevič ir Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

Nuotraukoje: kompozitorius V. Klova. 1970 m. LTMKM nuosavybė.