Šiemet Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus mini solidžią sukaktį – pasitinka šimtmetį. Būtent kovo 5 dieną prieš 100 metų Humanitarinių mokslų fakulteto posėdyje nutarta steigti Teatro meno istorijos muziejų, iš kurio ir išaugo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.
„Mūsų muziejus pasižymi labai turtinga ir įdomia istorija. Pačioje steigimo pradžioje eksponatai tilpo į vieną spintą, o dabar muziejus saugo, restauruoja, tyrinėja ir pristato visuomenei daugybę muziejinių vertybių. Muziejuje saugomų vertybių skaičius jau perkopė pusę milijono. Šiais, jubiliejiniais, metais visuomenei pasakosime netikėtas muziejaus ir vertybių istorijas parodose, renginiuose, edukacinėse veiklose“, – kalbėjo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė.
Šią šimtmečio sukaktį kviečiame paminėti keliais epizodais iš muziejaus istorijos – nuo paties muziejaus įkūrimo žingsniuojant atgal iki Radvilų laikotarpio, archeologinių radinių. Galiausiai pasižvalgysime po muziejui priklausančių atvirų saugyklų – Muzeotekos – istoriją.
Muziejaus įkūrimas: šachmatininkai Sruoga ir Krėvė
Apie poreikį kurti Lietuvos teatro muziejų teatro bendruomenė galvojo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o sąlygos tai realizuoti atsirado Nepriklausomoje Lietuvoje.
Anot legendos, mintis kurti šį muziejų gimė Baliui Sruogai ir Vincui Krėvei-Mickevičiui žaidžiant šachmatais – abu vyrai buvo dideli šio žaidimo mėgėjai. Savo veiklą muziejus pradėjo Kaune 1926 m. prie Lietuvos universiteto. Tuo metu Balys Sruoga buvo šio universiteto Teatro seminaro steigėjas, skaitė paskaitas Humanitarinių mokslų fakultete, o Vincas Krėvė-Mickevičius šiam fakultetui vadovavo. Prie fakulteto ir įsikūrė Teatro muziejus. B. Sruogos siūlymui jį įkurti pritarta kovo 5 dieną Humanitarinių mokslų fakulteto posėdyje. Kiekvienas fakultetas stengėsi turėti vieną ar kelis muziejus, tačiau ne visi išliko ir išaugo.
Muziejaus iniciatoriai, rinkdami medžiagą naujajam muziejui, pirmiausia kreipėsi į visuomenę – laikraštyje „Lietuvis“ bei kituose leidiniuose 1926 metų kovo 16 dieną buvo išspausdintas straipsnis, kviečiantis prisidėti prie muziejaus vertybių kaupimo ir dovanoti vertingus eksponatus. Taip pat buvo kreiptasi į menininkus: režisierius, aktorius, dainininkus – jie raginti perduoti muziejui spektaklių programas, nuotraukas, memorialinius – asmeninius – daiktus. Aktyviai prie muziejus kūrimo proceso prisidėjo Unė Babickaitė – aktorė, viena pirmųjų moterų-režisierių, vaidinusi net Amerikoje.
Pirmąjį savo veiklos dešimtmetį Teatro muziejus visai neturėjo finansavimo, o visi jo rinkiniai lengvai tilpo į vieną iš dviejų muziejaus turimų spintų. Ketvirtajame dešimtmetyje muziejaus rinkiniai labai išaugo ir jame jau buvo sukaupta net 40 tūkstančių vertybių. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje po daugiau kaip šimtmečio priespaudos susirūpinta steigti muziejus, saugoti vertybes. Kaunas per labai trumpą laiką turėjo tapti laikinąja sostine su pagrindiniu valstybės teatru, svarbiausiais muziejais.
1936-aisiais muziejus perkeltas į Valstybės teatrą. Deja, Nepriklausomoje Lietuvoje rinkta Teatro muziejaus kolekcija Antrojo pasaulinio karo metu buvo išblaškyta ir išgrobstyta. Tik labai nedidelė dalis rinkinių buvo išsaugoti Teatro draugijos. 1947 metais muziejus, perkeltas į Vilnių, vėl savo kolekciją talpino mažame kambarėlyje, šįsyk Aktorių namuose.
Iš Teatro draugijos ir Operos ir baleto teatro archyvų XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje imtasi naujai formuoti muziejaus kolekciją – kaip Lietuvos dailės muziejaus (dab. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) padalinys ėmė veikti Teatro ir muzikos muziejus. 1992 m. muziejus tapo atskiru Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi.
Pirmosios muziejaus patalpos, kurios tuo metu priklausė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijai, buvo XVII a. II pusės pastate, Umiastovskių rūmuose (Trakų g. 2). Devintojo dešimtmečio pradžioje buvo nutarta buvusius Mažuosius Radvilų rūmus pritaikyti muziejui. Po restauravimo darbų (projekto autorė Gražina Juknevičienė), 1995 m. muziejus persikėlė į šį pastatą.
Radvilų rūmų istorija
Manoma, kad Mažuosius Radvilų rūmus, kur šiuo metu įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, projektavo šveicarų ir italų architektas Konstantinas Tenkala. Nustatyta, kad po 1748 m. gaisro pastatas priklausė Radviloms. Archeologinių tyrimų metu surasta koklių su LDK didikų giminių – Zaleskių, Tyzenhauzų, Radvilų – herbais, dekoratyvinė lėkštė su Naruševičių herbu.
Nuo 1796 m. rudens aktoriaus, teatro veikėjo Dominyko Morawskio Vilniaus miesto teatro trupė vaidino Radvilų rūmų patalpose (fligelyje). Salėje tilpo apie 1000 žiūrovų. Teatrui išsikėlus, pastatas pritaikytas butams. XIX a. name buvo vaistinė. XX a. pradžioje pastatas remontuotas, kieme pristatyta sandėlių ir gyvenamųjų korpusų. Sovietmečiu dalyje pastato buvo įsikūręs Jaunimo teatras, kita dalis priklausė gyventojams.
Archeologinių kasybų radiniai
Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemas, užimantis pusę milžiniško senamiesčio kvartalo, slepia ne vieną paslaptį. Šias paslaptis periodiškai bando įminti archeologai, į muziejaus kiemą vis grįžtantys ne vieną dešimtmetį, kad galėtų ištirti vis naują perkasą ar atskirą plotelį. Per ilgus tyrinėjimų metus atskiros kiemo dalys pažėrė nemažai įdomių radinių.
O kas slepiasi po pačiais pastatais? Istorikų, archeologų nustatyta, kad po Mažųjų Radvilų rūmais yra tarpusavyje besijungiančių rūsių labirintas, evoliucionavęs iš atskirų gotikinių pastatų, čia stovėjusių jau XVI amžiuje (taigi, prieš penkis šimtmečius), rūsių. Pastatai sujungti į vieną kompleksą XVII amžiaus pradžioje (prieš keturis šimtmečius). Muziejuje dirbantieji šiais rūsiais naudojasi kasdien, juose vyksta edukacinės veiklos.
Muzeotekos vietoje stovėję pastatai iškilo XIX a. pradžioje ir buvo išplėsti abejomis kryptimis – tiek į šiaurę, tiek į pietus – XIX a. pabaigoje. Vykdant muziejaus saugyklų statybas, didžioji dalis šių pastatų griuvėsių, kurie nebuvo saugomi kaip paveldas, nugriauti (palikti tik vertingi fragmentai), o jų vietoje iškilo nauji mūrai. Nugriovus pastatus, atsivėrė vertingi tyrimų plotai archeologams.
Tyrinėjant Muzeotekos pamatus ir gretimą kiemo teritoriją, rasta vertingų, senų ir retų monetų. Jei sidabrinių monetų lobis iš XVI amžiaus liudija apie valstybės klestėjimo laikotarpį – aukso amžių, tai menkavertės varinės monetos (XVII amžiaus viduryje jų nukaldinta beveik milijardas) byloja apie valstybės nuosmukį. Taip pat teritorijoje rasta pavienių monetų iš XVIII ir XIX amžių.
Surasta apie pusė tūkstančio glazūra dengtų spalvotų koklių, daug įvairių indų, XVI amžiaus Anglijai būdingas žetonas su Šv. Jurgio, nudobiančio drakoną, atvaizdu. Rasta prekių plombų, patrankos sviedinys, švininių kulkų, vinių, bato pasagėlė, siuvimo antpirštis, knygos viršelio apkalas, sėdinčio žmogaus formos papuošimas, spalvotas kryželis. Tyrinėjimų metu surasta daugiau kaip tūkstantis įvairių gyvūnų kaulų ir jų fragmentų.
Visi vertingi archeologiniai radiniai teko Lietuvos nacionaliniam muziejui. Puodų šukes, gyvūnų kaulus, pastatų mūro pamato fragmentus ir konservuotas koklių degimo krosnių dalis galima pamatyti paslaptinguose Muzeotekos rūsiuose. Dalis jų eksponuojama po stiklu, ant kurio lankytojai gali pasivaikščioti, apžiūrinėdami archeologinius radinius.
Buvęs lempų ir virtuvių įrangos fabrikas
Naujajame Muzeotekos pastate (senasis pastatas nugriautas, bet jo vietoje iškilo identiškų tūrių mūrai) prieš pirmąjį pasaulinį karą veikė žydų verslininko Teodoro Kreingelio lempų fabrikas. Nuo Klaipėdos gatvės pusės, ten, kur dabar puikuojasi „Muzeotekos“ iškaba, XIX a. pabaigoje virš durų buvo įrašyta įmonės savininko pavardė ir šio fabriko telefono numeris. Pastarasis buvo sudarytas iš vos trijų skaitmenų: 483. XIX a. pabaigoje visame Vilniuje tebuvo vos pusantro šimto telefono abonentų, tad telefonus turėjo tik labai turtingi vilniečiai arba svarbiausios miesto įstaigos, didžiausios ir turtingiausios įmonės.
Fabrikas įkurtas 1890 metais. Jame dirbo 150 darbininkų ir tuo metu tai buvo viena didesnių gamyklų mieste, turėjusi tris aštuoniasdešimties arklio galių garo variklius. Fabrike buvo gaminamos tiek lempos būstų apšvietimui, tiek ir galingi lauko žibintai, taip pat lempos fotografavimui ir net naktinei žvejybai. Šventėms papuošti buvo gaminami ypatingi „stebuklingieji žibintai“. Lempos turėjo originalius pavadinimus – „Triumfas“, „Meteoras“, jas išsirinkti būdavo galima iš specialaus fabriko leidžiamo reklaminio katalogo.
Be lempų fabrike taip pat buvo gaminamos dideli metaliniai virtuvių komplektai. Kaip tuo metu būdavo įprasta, fabrikų produkciją reklamuodavo įvairiose parodose, mugėse, kuriose geriausi gaminiai būdavo apdovanojami medaliais. XX amžiaus pradžios reklaminiame fabriko buklete vaizduojama net 14 tokių gamyklos gautų apdovanojimų. Gaminiai buvo užpatentuoti, originalūs.
Dabar lempos su šios įmonės logotipu ir įrašu – labai didelė retenybė, jų Lietuvoje tėra išlikę vos kelios. O gal ir jūs turite tokį lobį savo namuose, sodyboje ar sandėliuke?
2024 metų kovą atverta Muzeoteka, naujasis Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pastatų kompleksas. Čia įkurta 7 atviros saugyklos, parodų erdvės, skaitykla, šiuolaikiška daugiafunkcinė renginių salė, mažoji konferencijų salė, 9 modernūs muziejaus darbuotojų kabinetai, kavinės erdvė.
Šimtmetį minintis Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kviečia sekti naujienas muziejaus puslapyje ir socialiniuose tinkluose bei apsilankyti parodose, šventiniuose renginiuose, edukacinėse veiklose.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. LTMKM nuotr.
