Šie metai yra paskelbti Kanklių metais. Pernai kanklės ir kankliavimo tradicija buvo įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Paminėta Vasario 16-oji dar sykį priminė apie tautinės tapatybės puoselėjimo svarbą. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus turi didelę ir vertingą kanklių kolekciją, tad kviečia pakeliauti po kanklių istoriją: nuo pirmųjų kanklininkų ratelių iki naujausių interpretacijų.

„Kanklės yra vienas svarbiausių lietuvių tautinės kultūrinės tapatybės simbolių, turintis gilias istorines ir sakralines prasmes. Tai ne tik muzikos instrumentas, bet ir kultūrinės atminties objektas, įkūnijantis bendruomeniškumą bei pamatines vertybes. Todėl labai džiaugiamės, kad šie metai tampa puikia proga atsigręžti į šį unikalų instrumentą ir kankliavimo reiškinį“, – teigia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė. 

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (LTMKM) surengė parodą „Kanklėse skambanti Lietuva“, kuri pristato muziejaus kanklių kolekciją. Paroda vasario 13 d. atidaryta Šalčininkų kultūros centre ir čia veiks iki kovo 29 d., o po to keliaus į Tauragės krašto muziejų „Santaka“. Šią parodą kuruoja muziejaus darbuotoja, muzikologė Vilma Vilūnaitė. Šiemet muziejus taip pat kvies lankytojus į renginius, pristatančius kanklių tradiciją ir jos tęstinumą šiandien. 

Kovo 12 dieną vyks Vaivos Dunaitytės eksperimentinės kanklių muzikos albumo „Reflections“ pristatymo koncertas. LTMKM jau ne pirmus metus bendradarbiauja su Vilniaus etnokultūros centro organizuojamu festivaliu „Skamba, skamba kankliai“. Muziejaus šimtmečio renginių cikle taip pat planuojama paskaita apie kankles. Taip pat LTMKM yra išleidęs katalogą „Kanklės Lietuvos muziejuose“, kurį galima įsigyti muziejaus kasoje.  

Pasitikus Kanklių metus, LTMKM parodos „Kanklėse skambanti Lietuva“ kuratorė V. Vilūnaitė kviečia susipažinti su kanklių istorija ir įvairove bei dabartimi. 

Kankliavimas po spaudos atgavimo: atgaivinti nutilusį instrumentą

Pasak V. Vilūnaitės, istoriškai kanklės formavosi tradicinėje kaimo kultūroje, kur buvo neatsiejamos nuo kasdienio gyvenimo, perduodamo iš kartos į kartą. 

Kaip etninės tapatybės simbolis kanklės Lietuvoje pradėjo formuotis jau XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Muzikologės teigimu, susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms – tautinio sąjūdžio užgimimui ir 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą – pradėjo kurtis kanklininkų rateliai. Jie tapo svarbia tautinio atgimimo kultūrine forma. 

„Ypač reikšmingą vaidmenį kanklių populiarinime atliko Suvalkijos krašto kankliavimo puoselėtojas Pranas Puskunigis, gyvenęs 1860–1946 metais“, – pastebi V. Vilūnaitė. Gyvendamas ir dirbdamas Skriaudžiuose, vėliau Kaune, jis aktyviai mokė jaunimą kankliuoti, telkė ansamblius ir nuosekliai plėtojo kankliavimo tradiciją. 

„Aukodamas asmeninį gyvenimą ir du kartus atsisakęs gerai apmokamos vargonininko vietos, jis visą savo veiklą paskyrė kanklių sklaidai“, – pasakoja parodos kuratorė. Apie savo veiklos motyvus ir išgyvenimus jis rašė autobiografijoje, simboliškai lygindamas kanklių likimą su tautos patirtimi spaudos draudimo metais, pabrėždamas pareigą atgaivinti nutilusį instrumentą ir sugrąžinti jam vietą tautinėje kultūroje. 1906 m. jis įsteigė kanklininkų ratelį, iš kurio išaugo solidus Skriaudžių kanklininkų ansamblis, kurio 120 metų sukaktį šiais metais minime.

„Kitu svarbiu kankliavimo židiniu tapo Aukštaitijos regionas“, – sako V. Vilūnaitė. 1930 m. Stanislovas ir Ona Rudžiai Panevėžio apskrities Krekenavos miestelyje įsteigė kanklininkų ratelį. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ Krekenavos apylinkės vadas Vytautas Kadžys paskatino meistrą Stasį Rudį (1880–1949) pradėti gaminti kankles, ornamentuotas tautinių audinių raštais. V. Kadžys suimtas ir kalintas Panevėžio kalėjime, po to skubiai išvežtas į Rusijos gilumą, kur mirė dėl nežmoniškų įkalinimo sąlygų. S. Rudis pagamino apie 2000 puošnių, aukštos kokybės instrumentų. Tai sąlygojo kankliavimo plitimą ir kitose Aukštaitijos vietovėse – Rozalime, Radviliškyje, Anykščiuose, Utenoje.

„Tarpukario Lietuvoje kanklininkų rateliai tapo reikšminga modernios lietuvių tautos kultūrinės raiškos forma, o kanklės – tautinio tapatumo ženklu“, – apibendrina V. Vilūnaitė.

Kanklės sovietmečiu: „šventvagystė“, paguoda tremtyje ir išeivijoje

Muzikologės teigimu, keičiantis politinei situacijai ir 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, kanklės žmogaus atmintyje dar ilgai liko kaip tautiškumo ženklas, kurio viešai neafišuodavo. Pasak Vytauto Alensko, XX a. VI dešimtmetyje Skriaudžių kanklininkai net slaptai nešdavosi jas į repeticijas – kaimynų akimis groti sovietinei santvarkai su lietuviškomis kanklėmis „buvo kone šventvagystė“. 

Iškalbinga sesių Elenos ir Teodoros Čepauskaičių istorija. Kanklininkė, pedagogė prof. dr. Vida Palubinskienė yra rašiusi, kad Čepauskaitės apie 1955 m., tvyrant didelei baimei po Rainių žudynių, sudegino savo tėvo kankles, nors vėliau labai gailėjosi. „Kita vertus, instrumentas išliko dvasine atrama, suteikiančia paguodą sunkumų metu“, – pastebi V. Vilūnaitė. Per sovietų vykdomus trėmimus kankles su savimi vežėsi tremtinės Zenona Peleckaitė, Jadvyga Kriščiūnaitė, kanklininko Stanislovo Abromavičiaus vaikai, ir kanklininkas Kazys Pečkys, taip išlaikydami ryšį su savo kultūra ir tapatybe.

Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių išeivijos muzikinis gyvenimas buvo kuriamas Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose, kur veikė tautiniai ansambliai – „Čiurlionio“, lietuvių tautinis ansamblis „Dainava“ ir kiti. „Neturint instrumentų, kanklės buvo gaminamos vietoje, tiek lietuvių meistrų, tiek užsieniečių pagalba, o muzika tapo svarbia dvasinio išlikimo forma“, – pasakoja V. Vilūnaitė.

XX a. antroje pusėje lietuviai masiškai emigravo į JAV, Kanadą, Didžiąją Britaniją, Australiją ir kitas šalis. Ypač aktyvūs buvo „Čiurlionio“ ansamblis Klivlande ir „Dainava“ Čikagoje. Kanklininkė Ona Mikulskienė ne tik koncertavo, bet ir mokė, steigė kanklių ansamblius, taip užtikrindama tradicijos tęstinumą.

Kankliavimo tradicija gyvavo ir Pietų Amerikoje – Urugvajuje ir Argentinoje; ji išliko gyva Australijoje, Kanadoje bei JAV. Ten veikia kanklių ansambliai ir mokyklos, rengiami koncertai, gaminamos kanklės vaikams. 

Kankliavimas Dainuojančioje revoliucijoje ir etnokultūra

XX a. septintajame dešimtmetyje Lietuvoje susiformavo etnokultūrinis sąjūdis, telkęs žygeivius, kraštotyrininkus, romuviečius, folkloro ansamblius ir dainų klubus. „Šio judėjimo veikla tapo alternatyva oficialiai formuojamam, ideologizuotam sovietiniam tautiškumui ir buvo nukreipta į tautinės tapatybės ir žmogiškojo orumo išsaugojimą“, – tikina V. Vilūnaitė. Sąjūdis akcentavo autentišką folklorą, bendruomenę telkiančių kalendorinių švenčių šventimą, senųjų liaudies dainų atlikimą.

Nepaisant sovietinio saugumo struktūrų persekiojimų, draudimų ir represijų, etnokultūrinis judėjimas, ryškiausiai susiformavęs Vilniaus universitete, palaipsniui pasklido po visą Lietuvą. Anot muzikologės, ilgainiui jis tapo vienu svarbiausių kultūrinių veiksnių, lėmusių Persitvarkymo Sąjūdžio ir Dainuojančios revoliucijos atsiradimą. 

1988 m. vykusiame „Roko marše per Lietuvą“ greta roko muzikos skambėjo ir liaudies dainos. Folkloro sąjūdžio dalyvis Rytis Ambrazevičius prisimena, kad kartu su Žemyna Trinkūnaite, pasivadinę folkloro grupe „Namo“, jie dalyvavo visuose „Roko maršo“ koncertuose. Programos dažniausiai prasidėdavo akustiniu kanklių skambesiu ir gerai žinoma karine daina „Visi bajorai žirgus balnoja…“, po kurios pasirodydavo kiti atlikėjai. 

„Šiomis aplinkybėmis kanklės tapo tapatybės ir laisvės simboliu – muzikantas Antanas Bujokas su šiuo instrumentu dalyvavo beveik visuose renginiuose, skirtuose pasipriešinimui sovietinei santvarkai“, – pasakoja muzikologė. Jos teigimu, prie kankliavimo tradicijos atgimimo itin daug prisidėjo etnomuzikologas Evaldas Vyčinas. Pats pasigaminęs keletą instrumentų, jis paskatino ir kitus meistrus – Joną Bugailiškį, Egidijų Virbašių, Albertą Martinaitį ir kitus imtis kanklių gamybos. 

Kankliavimas šiandien: festivaliai, mokymai ir alternatyva

Pasak V. Vilūnaitės, atkūrus Nepriklausomybę kanklės 1998 m. buvo įtrauktos ir į Dainų šventės programą kaip svarbi lietuvių tautinės tapatybės dalis. Kanklininkė, prof. Lina Naikelienė pradėjo rengti kanklininkų ansamblių koncertus Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, nuo 2005 m. Alvydai Česienei pavyko į Kalnų parko Ansamblių vakaro programą įtraukti ir tradicinių kanklininkų ratelių pasirodymus. 

Tradicinės kanklės taip pat nuolat skamba folkloro festivaliuose „Skamba skamba kankliai“ (Vilnius) ir „Atataria lamzdžiai“ (Kaunas). Meistro Juozo Lašo pagamintais instrumentais iki šių dienų koncertuoja ansamblis „Pasagėlė“, kuriam nuo 2008 m. vadovauja Loreta Liaugaudė.

Šiandien kankliavimo tradiciją gyvai palaiko ir regioniniai etnomuzikavimo kursai. Žemaitijoje vyksta Kelmės kursai „Skambėkite, žemaitiškos kanklės“, Aukštaitijoje – „Skambantys kankleliai“, Suvalkijoje – „Sūduvos žali sodai“ (Skriaudžiai) ir „Jaunųjų kanklininkų sambūris“ (Griškabūdis), Kaune – etnomuzikologės dr. Lauros Lukenskienės organizuojami tradicinio kankliavimo mokymai „Kanklių uogienė“ ir kitos iniciatyvos. „Šios iniciatyvos patvirtina, kad kankliavimo tradicija išlieka gyva, aktuali ir neatsiejama Lietuvos kultūrinės tapatybės dalis“, – tikina V. Vilūnaitė.

Kanklės, prabilusios individualiu balsu

Atkūrus Nepriklausomybę, kanklės vis dažniau prabyla individualiu balsu – daugėja solistų, kuriančių savitas programas ir ieškančių naujų skambesio galimybių. Šiuolaikinių kanklininkų kūryboje susipina postfolkloras, world music, postminimalizmas ir kitos stilistikos.

Pasak V. Vilūnaitės, aktyviai koncertuojančios kanklininkės – Žemyna Trinkūnaitė, Agota Zdanavičiūtė, Toma Čepaitė, Indrė Jurgelevičiūtė, Aistė Bružaitė ir kt. dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose, bendradarbiauja su žinomais Lietuvos muzikais – perkusininku Daliumi Naujokaičiu, postfolklorinės muzikos kūrėju Donatu Bielkausku, choru ,,Jauna muzika‘‘ (meno vadovas ir dirigentas V. Augustinas) bei užsienio atlikėjais. „Jų kūryba bei atliekama muzika vis drąsiau plečia kanklių skambesio ir raiškos ribas“, – pastebi muzikologė. 

V. Vilūnaitė pastebi, kad kiekviename istoriniame laikotarpyje kankliavimas atspindėjo to meto dvasią: „Šiandienos kanklininkai – tiek tradicinio kankliavimo puoselėtojai, tiek naujų stilistikų propaguotojai – dar kartą patvirtina, koks įvairiapusis ir atviras kūrybinėms transformacijoms yra šis instrumentas“.

Daugiau apie kankliavimo tradiciją kviečiame sužinoti aplankant keliaujančią parodą „Kanklėse skambanti Lietuva“, artėjančius kanklėms skirtus renginius arba apsilankius virtualiame muziejuje: https://ltmkm.lt/muziejus/apie-zmogu-kankles-ir-ilgesi/ 

Tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.