Gegužės 18 dieną minima Tarptautinė muziejų diena. Laukdami gegužės 23 dieną vyksiančios renginių programos „Europos muziejų naktis“, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojai pasidalino savo profesinėmis istorijomis. Tad kokios priežastys būtent jaunus žmones skatina rinktis darbą muziejuje ir čia pasilikti, kas motyvuoja, o kas tampa iššūkiais šiais laikais, kai pasirinkimų gausu?
„Muziejus pirmiausia yra ten dirbantys žmonės. Mūsų muziejuje dirba daugybė įdomių, skirtingų, ryškių asmenybių. Jie užima pačias įvairiausias pareigas ir kiekvienas įneša savo, labai svarbią dalį. Todėl labai smagu supažindinti skaitytojus, lankytojus su muziejaus darbuotojais iš arti“, – kalbėjo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė.
Šiais metais nusprendėme supažindinti su Infrastruktūros ir aptarnavimo skyriaus vedėju Audriumi Janulevičiumi, su jauna ir čia jau ilgai dirbančia muziejaus dizainere Ona Vėliūte, su Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja Aida Kavaliauskaite ir su prieš pusmetį darbuotojų gretas papildžiusia Skaitmeninės komunikacijos specialiste Deimante Čekavičiene.
Audrius Janulevičius: kitur „užknisdavo“ monotonija
Infrastruktūros ir aptarnavimo skyriaus vedėjas Audrius Janulevičius Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje dirba jau nuo 2010 metų. Kurį laiką buvo pakeitęs darbovietę, tačiau vėl sugrįžo į muziejų, atsiradus Muzeotekos projektui.
„Išėjau, nes paprasčiausiai vaikiausi daugiau pinigų, bet darbas kitur ilgainiui tapo monotoniškas ir netenkino mano lūkesčių, o, atėjus naujai direktorei į muziejų, užpuolė nostalgija ir norėjosi pamėginti vėl, nes prisiminimai apie darbą čia buvo tik geri. Muzeotekos projektas buvo nauja ir neįkainojama patirtis“, – pasakoja A. Janulevičius.
Audrius studijavo automatiką Elektronikos fakultete Vilniaus Gedimino technikos universitete, įgijo elektros inžinieriaus specialybės bakalaurą. „Jau studijuodamas domėjausi inovatyviomis technologijomis. Dabartinis darbas susijęs su studijomis – kiekviena paroda reikalauja inžinierinių žinių ir praktikos. Inovacijų pritaikymas parodose yra iššūkis, man iššūkiai patinka“, – pasakoja Infrastruktūros ir aptarnavimo skyriaus vedėjas.
Pradėjęs nuo elektriko pareigų, A. Janulevičius kurį laiką dirbo parodų montuotoju. Sugrįžęs į muziejų, iškart buvo priimtas į Infrastruktūros ir aptarnavimo vedėjo pareigas. Paklaustas, kodėl net du kartus pasirinko darbą muziejuje, Audrius tikina: „Visur užknisdavo monotonija, o štai muziejuje taip daug kūrybos! Darbas įvairus – nuo darbo prie kompiuterio iki sienų dažymo, nuo konferencijų apie naujas technologijas iki jų pritaikymo parodose“.
Kolega pastebi, kad jo pareigose „reikia priimti sprendimus pačiam čia ir dabar, vadovauti yra iššūkis, bandai rasti sprendimą ir problematiškose, sunkiose situacijose“. Tarp įgytų įgūdžių pašnekovas įvardina bendravimą su įvairiais žmonėmis – „nuo techninį darbą dirbančių iki kultūros ir meno grandų. Kantrybės ugdymas, manau, irgi yra rimtas įgūdis“.
A. Janulevičių labiausiai džiugina rezultatai – infrastruktūroje, parodose, investiciniuose projektuose. Darbuotojui svarbu užtikrinti, kad muziejaus aplinka būtų tvarkinga, saugi ir tinkamai veiktų visa infrastruktūra. Labiausiai jį pradžiuginęs įvykis – Muzeotekos atidarymas. „Kai pamačiau žmonių žvilgsnius į atviras saugyklas… Visi buvo sužavėti. Tas jausmas ir buvo atlygis, dėl kurio dirbu muziejuje“, – teigia Audrius.
Pašnekovas įsitikinęs, kad darbuotojams itin svarbu plėsti kompetencijas. „Reikia naujovių, reikia pritraukti tą įnoringą ir su kiekviena diena vis modernesnį lankytoją. Mūsų pagrindinis iššūkis – sudominti net ir tuos kuriems neįdomu. Kol kas neįdomu“, – šypsosi A. Janulevičius.
Ona Vėliūtė: įkvepia susitelkimas – nuo piešimo ant sienų iki palaikymo Ukrainai
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus grafikos dizainerė Ona Vėliūtė dirba čia jau šešerius metus. Šią darbovietę pasirinko iškart po Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino bakalauro studijų, vėliau baigė Vizualiosios komunikacijos magistro studijas: „Visos žinios iš akademijos pritaikomos darbe. Turėjome paskaitų apie erdvinį dizainą, skirtą parodoms. Šia sritimi susidomėjau per „Erasmus“ mainų programą“.
Bakalauro baigiamojo darbo tema – modernios muzikos muziejaus koncepcija. Po studijų ji pasijuto kryžkelėje: „Grafinis dizainas yra gana komercinė specialybė. To išvengiau, atradusi darbo pasiūlymą muziejuje“. O. Vėliūtė tikina, kad darbas čia atliepia jos aistrą muzikai ir susidomėjimą parodomis.
Ona teigia šiame muziejuje įgijusi tokių žinių, kokių nebūtų gavusi kitur: „Teatro, muzikos ir kino istoriją galėjau pažinti iš arti. Žinios natūraliai ateina, tai yra žaviausia darbo muziejuje dalis“. Muziejaus spektras, pastebi kolegė, yra labai platus: „Atėjau dėl muzikos, bet galiausiai pasilikau dėl teatro ir kino scenografijos, kostiumų. Muziejus žavus savo archyvais, įvairove, muzikos spektru nuo roko rifų iki muzikinių dėžučių“.
Pašnekovė, pabrėždama darbo ypatumus ir iššūkius, tikina: „Muziejuje dirba daug skirtingų sričių kūrėjų ir tyrėjų. Ne visada dirbame tiksliai kaip laikrodis, tame yra daug džiazo, kartais ir chaoso. Šis sunkumas yra duotybė, kurią verta tiesiog priimti“. Žvelgdama į kolegas ir vertindama jų atsidavimą, Ona rekomenduotų dirbti muziejuose „visiems, kurie turi stiprų vertybinį stuburą – kuriems svarbiausia yra matyti prasmę kultūros sklaidoje“.
Pašnekovei didžiausią įspūdį daro muziejaus darbuotojų komandinis darbas: „Didžioji dalis mažesnių parodų, kurios atsiranda greitai, reaguojant į įvykius, artėjančias šventes, visuomet pasižymi darniu kolegų darbu, įsijungimu. Galime prisiminti ir didžiąją Dobužinskio kelionių parodą – prie scenografijų piešimo ant sienos prisidėjo visi, kas geba piešti“.
Muziejaus fotografo Zenono Nekrošiaus parodą „Laisvės objektyvas“ O. Vėliūtė atsimena kaip tą, kuri įkvėpė: „Tada svarsčiau apie tolimesnes savo gyvenimo karjeros perspektyvas ir rengiant šią parodą supratau, kad noriu likti muziejuje. Nuostabiuose kadruose – tautos vienybė, tai paliečia“. Pašnekovė prisimena ir dešimties kostiumų parodą per karantiną – mėlynais ir geltonais kostiumais buvo išreikštas palaikymas Ukrainai, vos tik Rusija paskelbė šiai šaliai karą: „Tokiais momentais pamatai prasmę“.
Dizainerės žvilgsniu, muziejai populiarėja, nors, pastebi, gal tai jos draugų rato kuriamas įspūdis: „Vis daugiau draugų muziejų lankymą mato kaip laisvalaikio praleidimo būdą ir patys muziejai tampa vis labiau įtraukiantys“. Ji tikisi, kad muziejams ateityje „teks kuo mažiau susidurti su finansavimo stygiumi, kartais ribojančiu sprendimus, kurie praturtina patirtį lankytojams“. Taip pat ji tikisi, kad lankytojų tik gausės. „Matau teigiamą pokytį, tas teikia daug vilčių“, – džiaugiasi O. Vėliūtė.
Aida Kavaliauskaitė: buvau pasiryžusi dirbti be atlygio
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja Aida Kavaliauskaitė muziejuje dirbti pradėjo lygiai prieš dešimt metų – 2016 metų pavasarį. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ji studijavo Kultūros istoriją ir antropologiją: „Kultūros istorijos ir antropologijos studijų metu sukauptos žinios man labai dažnai praverčia darbe“.
Baigusi studijas Aida ieškojo darbo muziejuose. „Siunčiau savo gyvenimo aprašymą į ne vieną muziejų, o nesulaukusi atsakymų nusprendžiau nueiti į kelis muziejus „gyvam“ pokalbiui. Buvau pasiryžusi dirbti be atlygio, nes labai norėjau įgyti darbo praktikos. Taip mane kelias atvedė į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, kurio tuometinė direktorė manimi patikėjo ir priėmė atlikti praktiką tuometiniame Eksponatų apskaitos ir apsaugos skyriuje“, – pasakoja A. Kavaliauskaitė.
Po kelių mėnesių Aidai buvo pasiūlytas salių prižiūrėtojos darbas Lankytojų aptarnavimo skyriuje, šioje pozicijoje dirbo vienerius metus. „Atsiradus laisvai darbo vietai Kino skyriuje, pradėjau dirbti šio skyriaus muziejininke. Vėliau laikinai pavadavau Kino skyriaus ir Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas, o dabartinėse pareigose esu nuo 2022 metų“, – sako Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja.
Pagrindinės jos darbo funkcijos – skyriaus veiklos organizavimas ir koordinavimas bei muziejinių vertybių apskaitos procesų valdymas: „Visada stengiuosi aktyviai dalyvauti įvairiose muziejaus veiklose, todėl „ekspromtu“ tenka atlikti labai daug įvairių veiklų. Labiausiai man patinkantis „ekspromtas“ darbe yra pagalba ruošiant ir įrenginėjant parodas“.
Pašnekovę labiausiai džiugina darbas su įdomiais, kūrybingais, ambicingais žmonėmis: „Įdomus, prasmingas ir nemonotoniškas darbas motyvuoja ir įkvepia“. O tarp pagrindinių iššūkių – „neplanuoti didelės apimties darbai“. Tad ji įsitikinusi – darbas muziejuje skirtas „kūrybingiems, entuziastingiems ir iniciatyviems žmonėms“.
Aidos nuomone, muziejų padėtis Lietuvoje yra geresnė nei prieš 10 metų, kai ji atėjo dirbti į šį kultūros sektorių: „Kalbant apie finansavimą, manau, kad, lyginant su kitų šalių muziejais, jis Lietuvoje turėtų būti smarkiai didesnis. Akivaizdu, kad muziejų lankymo, jų modernizacijos ir veiklos efektyvinimo aspektai yra nulemti gaunamo valstybinio finansavimo“.
A. Kavaliauskaitę šiemet labiausiai pradžiugino muziejaus šimtmečio minėjimo renginys. Šia proga ji dalinasi savo profesine svajone – kad muziejaus rinkiniai „būtų nuolat papildomi išskirtinėmis ir unikaliomis, nacionalinės ir tarptautinės reikšmės muziejinėmis vertybėmis“, o pačiam muziejui linki tapti žinomam tarptautiniu lygmeniu.
Deimantė Čekavičienė: nebūtina žinoti visos istorijos, kad suprastum
Deimantė Čekavičienė skaitmeninės komunikacijos specialiste Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje dirba šešis mėnesius. Ji yra baigusi Vilniaus universiteto Istorijos studijų bakalaurą ir magistro studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
Kolegė pastebi, kaip jos pareigose pasitarnauja įgytas istorikės išsilavinimas: „Istorija man yra apie procesus, kurie formavo ir formuoja mūsų dabartinį pasaulį. Dirbant tokiame pusiau meno, pusiau istorijos muziejuje, tenka atsigręžti į įvairių sričių kūrėjus, kurie neišvengiamai buvo veikiami tuo metu vyravusios politinės situacijos, bendros visuomenės nuotaikos“. Pasak Deimantės, istorinio konteksto žinojimas padeda geriau ir aiškiau suvokti kūrinių, menininkų svarbą ir kūrybos motyvus.
Politikos studijos leido jai pastebėti, kaip žiūrovą veikia vaizdai, nuotraukos, kaip paskatina jį elgtis. „Muziejuje yra daug vizualios medžiagos, todėl prieš skelbdama vaizdus galvoju ir apie jų kontekstą, prasmę ir kokią žinutę jie siunčia“, – pastebi D. Čekavičienė.
Darbą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje pašnekovė teigia pasirinkusi dėl to, kad „prasminga nagrinėti kultūros procesus, menininkų gyvenimą. Dirbdama muziejuje, kartu su kolegų pagalba, galiu plačiau skleisti žinutę apie svarbius Lietuvos kūrėjus ir įgarsinti tuos pasakojimus, kurie ne visada būdavo išgirsti“. Be to, anot Deimantės, muziejus yra dinamiškas, todėl leidžiantis nuolat plėsti savo žinias ir akiratį.
Ji pripažįsta su socialinių medijų pasauliu turinti meilės ir neapykantos santykį: „Ten daug šlamšto, smegenų puvėsio, melagienų. Todėl svarbu kurti terpę, kuri tai atsvertų, būtų prasminga žmogui, kuriam įdomus kultūros ir meno pasaulis“.
D. Čekavičienė pasakoja per pastarąjį pusmetį naujoje šviesoje pažinusi Balio Sruogos figūrą: „Dėka darbo muziejuje jis atsiskleidė man ne tik kaip rašytojas, bet ir šio muziejaus įkūrėjas, teatro kritikas, švietėjas“.
Muziejaus darbuotojai naujai suspindėjo ir baleto tema: „Pradėjau dirbti tuomet, kai buvo atverta baleto šimtmečiui skirta paroda. Prikaustė Olgos Dubeneckienės, Olgos Malėjinaitės biografijos, atsiskleidė asmeninės primadonų ir primarijų savybės, likimai. Prieš tai nelabai daug ką žinojau apie šokio istoriją Lietuvoje, paroda sudomino šia tema.“
Kasdienybėje pašnekovei kyla dilemų, svarstant, kaip kalbėti apie kūrėjus, kurie nėra vertintini vienareikšmiškai dėl jų pozicijos, tarkim, sovietmečio laikotarpiu. Kitas iššūkis – D. Čekavičienė pripažįsta susidurianti su visuomenėje dar egzistuojančiu požiūriu, kad muziejai tik pristato muziejines vertybes, „nors muziejus išties yra labai aktyvus kultūros lauko žaidėjas, kuris per parodas, žinutes socialiniuose tinkluose, straipsnius formuoja istorinį pasakojimą ir kultūrinę atmintį.“
Jos svajonė – kad potencialus muziejaus lankytojas suprastų galintis drąsiai žengti į muziejų: „Iš jo nereikalaujame gerai žinoti meno istorijos. Muziejus ir yra ta terpė, kur gali ateiti tam, kad sužinotum ir patirtum kultūrą vis naujais kampais“.
Primename, kad informaciją apie „Europos muziejaus nakties“ programą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei kitus muziejuje vykstančius renginius galite sekti muziejaus puslapyje: ltmkm.lt.
Tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
