Gegužės 29 arba 30 dieną minime Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės gimtadienį. „Gera šelmė buvo ta Olga, suklaidino Lietuvos istorikus, teigdama, kad gimė 1891 metais. Taip buvo švenčiami visi jubiliejai“, – pasakoja prof. Ramutė Rachlevičiūtė. 

Vis tik menotyrininkė aptiko daug neatitikimų biografijos faktuose ir jai pavyko išsiaiškinti, kad ši šokėja, baleto studijos įkūrėja ir pedagogė, dailininkė ir dviejų iškilių tarpukario menininkų žmona save pajaunino šešeriais metais. Prieš ketverius metus pasirodė prof. dr. Ramutės Rachlevičiūtės sudaryta monografija „Olga: Schwede. Švedė. Ra. Deo. Dubeneckienė. Kalpokienė“. 

Artėjant šios iškilios asmenybės gimtadieniui, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje įvyko prof. dr. R. Rachlevičiūtės paskaita „Olga Dubeneckienė-Kalpokienė: tarp bohemos ir pareigos“. Tai – šiemet šimtmetį mininčio muziejaus paskaitų ciklo „100 metų kultūros pasakojimų“ dalis ir muziejuje veikiančią parodą „Šokimai, rodymai, nudavimai…“ Lietuvos baletui – 100“ lydintis renginys. Šią parodą muziejuje galite apžiūrėti iki rugpjūčio pabaigos.

Dubeneckienės-Kalpokienės mitas ir paslaptys

Olgos mergautinė pavardė yra Švedė, ji kilusi iš Baltijos vokiečių arealo. Vėliau jos pavardė pradėta lietuvinti – „Švedaitė“, neretai galvota, kad tai slapyvardis. 

„Kuo daugiau skaičiau ir bandžiau surikiuoti biografijos faktus, tuo aiškiau tapo, kad Olgos gyvenime gausu užveidrodinės zonos paslapčių. Nuslėpta yra nemažai“, – pastebi prof. R. Rachlevičiūtė. 

Menotyrininkė teigia, kad Olgą labai sunkiai pripažino baleto pasaulyje: „Buvo rašoma baleto istorija ir jai skirtas tik sakinys. Nes ji nebuvo choreografė, nestatė spektaklių, bet paruošė svarbiausius to meto baleto artistus – Bronių Kelbauską ir Mariją Juozapaitytę, kurie atstovavo lietuvių baletui“. 

Olga buvo įkūrusi pirmąją lietuvių baleto mokyklą – mokė plastikos, mimikos ir klasikinių šokių. „Repeticijos greičiausiai vyko Dubeneckių privačiame bute“, – pastebi Rachlevičiūtė. Pasigirsdavo pastabų, kad butas tuščias, neišdailintas. To meto moterims buvo priskiriamas namų puoselėtojos vaidmuo, dėl ko Olga dažnai sulaukdavo priekaištų.

Pranešėja skaitė baleto studijos mokinių memuarus. Tarp mokinių buvo ir aktorė Potencija Pinkauskaitė. „Nei vieno žodžio apie tą studiją. Sunku suvokti, kodėl. Galbūt mokiniams ta baleto studija atrodė pagalbinė, jaunatviška veikla“, – stebisi menotyrininkė.

Bohemos pradžia: Olga ir Vladimiras Dubeneckiai

„Bohema Vilniuje tuo laiku buvo natūrali, viskas tik kūrėsi“, – pastebi Rachlevičiūtė. Ir Olga, ir Dubeneckis dalyvavo įvairiuose kabaretuose. Mstislavas Dobužinskis buvo sukūręs logotipų kabaretams ir eksperimentiniams teatrams – jis irgi buvo iš bohemos rato. 

Muzikologė Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė pasiūlė Ramutei įdomią nuorodą. Režisierius ir aktorius Aleksandras Mgebrovas taip atsiliepė apie Olgą Ra (kaip ji buvo vienu etapu pasivadinusi): „Prisimenu aš ir Olgą Ra (Švede). Ra buvo kultūringa drąsi jauna šokėja, taip pat paskyrusi gyvenimą bohemai geriausia šio žodžio prasme; ji mokėjo giliai mylėti savo meistriškumą. Ra buvo raumeningo kūno, kiek vyriškos figūros ir klasikinio taisyklingo veido didelėmis švelniomis ir kartu griežtomis akimis.“ Menotyrininkė pastebi – tai itin tiksli ir visapusiškai įžvalgi Olgos Schwede charakteristika. 

„Vilkolakio teatre“ Olga šoko jūrininko šokį, atliko kitus vaidmenis. Apie šio teatro tarpsnį ir terpę Rachlevičiūtė sako: „Leisti laisvalaikį įdomiai buvo boheminio gyvenimo atspindys. Sumokėję už vežimą, vyrai įsikinkydavo patys vietoje arklių ir taip kompanija važinėdavo po Kauną. Jie buvo su užmoju, bet gebėdavo išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir šėlionių. Olga būdavo mėgstama ir moterų, ir vyrų vakarėliuose“. 

Olga niekada nesigėdijo mokytis. „Net ir būdama 36 metų tarp visai jaunučių merginų ir mergyčių tobulinosi Berlyne. Tai buvo tiesiog studija, tačiau ji vadino ją stažuote. Į Berlyną išvyko paskui Dubeneckį, palikusi savo studiją, tačiau ir čia rado prasmingos veiklos“, – teigia menotyrininkė.

Menotyrininkė tikina, kad tai, „ką jie veikė pajūryje, atsipalaidavę, yra vienas įdomiausių aspektų. Bronius Kelbauskas, Marija Juozapaitytė, Olga – visi lyg panirę į laisvą šiuolaikinį šokį, jie to visiškai nesureikšmino, bet tai įdomu. Šiuos šokius ir juos dokumentuojančias nuotraukas būtų galima įrašyti į europinį kontekstą – net ir neturėdami šiuolaikinio šokio intencijų, jie aiškiai suvokė, kaip turi judėti figūros, kokias reikėtų kurti mizancenas, etiudus“. 

Puikiai supratusi įvaizdžio taisykles

„Olga yra statuarinio tipo, tvirto sudėjimo moteris, bet ji supranta, kaip save reprezentuoti“, – kalba Rachlevičiūtė. Nuotraukose matyti, kad Olga užsideda karolius arba užsiriša galvos juostą, kad išsiskirtų iš mokinių ir būtų lengvai atpažįstama.

Pasak menotyrininkės, „Olga buvo nuostabus Petro Kalpoko modelis, ji puikiai suvokė įvaizdžio svarbą – ji atletiškai sudėta moteris, primenanti antikinės amazonės tipą“. Apie 1923 metus Olgą Kalpokas nutapo kaip Bakchantę. 

Tais pačiais metais jis nutapo ir paveikslą „Žmona Olga Dubeneckienė-Kalpokienė“. Menotyrininkės teigimu, tai – muziejuose esančių kūrinių pavadinimų ir jų pervadinimo problema. Ne 1926 metais, o jau, ko gero, sovietmečiu paveikslas taip buvo įvardintas. Dubeneckis mirė 1932 metais, o už Kalpoko Olga ištekėjo 1935 metais. „Tačiau Olgos ir Kalpoko ryšys užsimezgė jau kokiais 1922 metais, 1927 metais ji persikraustė gyventi pas Kalpoką. Tuomet Dubeneckis ėmė taisyti dokumentus, bandė įrodyti, kad niekada ir nebuvo vedęs“, – pasakoja R. Rachlevičiūtė. 

Anot menotyrininkės, Kalpokas ją mato tokią gražią, subtilią, palengvina, sušvelnina kūno formas: „Talentingas realistinis kūrinys ir yra tas, kuriame nekopijuojama, kažko atsisakoma, kažkas išryškinama. Tai gražiausi Kalpoko kūriniai. Kartais jos figūra vos telpa į paveikslus. Taip pabrėžiamas jos amazoniškumas, veržlumas – ji it suspausta spyruoklė, kuri tuoj išsiverš“. 

Nemažai dailininkų, tarp jų ir Kalpokas, pasinaudodavo nuotraukomis kaip įkvėpimo šaltiniu paveikslo kompozicijai, o Olga buvo „profesionali pozuotoja, įvaizdžio valdytoja“. Ji vaikų neturėjo, mylėjo šunis ir dažnai su jais pozuodavo, buvo labai šiuolaikiška. „Pagal kai kuriuos šunis paveiksluose ir šunų vardus pasiseka patikslinti kūrinių, dokumentų datas“, – pastebi Ramutė. O jos vyras Kalpokas buvo Lietuvos gyvuliams globoti draugijos narys: „Jis buvo labai geros širdies, jis net slaugė Olgos mamą, o Olga buities rūpesčių vengė“. 

Kalpokas yra nutapęs Olgą Karmen vaidmenyje: „Čia ji vaizduojama kaip fatališka moteris, tikroviška – raumeninga, neatitinkanti trapios balerinos įvaizdžio.“ 1926 metų parodoje buvo eksponuojami du Karmen portretai – Kalpoko darbas ir Vlado Didžioko kūrinys, vaizduojantis Marijoną Rakauskaitę, kur „ji žaisminga, besidžiaugianti gyvenimu“. 

Pasak menotyrininkės, tai du skirtingi bohemos tipai tarpukario Lietuvoje: „Operos dainininkė Marijona Rakauskaitė buvo ekstravagantiška moteris, turėjusi nudistinių pomėgių, ji neturėjo sovietinio paso, nelegaliai važiuodavo iš Kauno į Palangą. Ji skleidė amerikietišką ir vakarietišką emancipaciją. Scenografas Liudas Truikys į ją kreipdavosi kaip į deivę, vadindavo savo draugu. Ji visada fotografavosi didelėje vyrų kompanijoje, ją vertino poetas Faustas Kirša“. 

O štai Olga, anot Ramutės, yra „slaviškos emancipacijos ir ekstravagancijos pavyzdys“. Parodoje dviejų iškilių portretų dėka tarsi „vyko Vlado Didžioko ir Petro Kalpoko tapybinė, meninė dvikova, kurią Kalpokas laimėjo“. 

Dvi tarpukario moterys: Olga ir Barbora Didžiokienė

Olga ir Barbora Didžiokienė buvo dvi kūrybinės asmenybės ir bičiulės tarpukario Lietuvoje. Ramutės pastebėjimu, Olga gerai jautėsi boheminėje aplinkoje, o „Barbora kentėjo nuo Vlado Didžioko bohemiškų nuotykių“. Tapytojas, scenografas, Kauno meno mokyklos piešimo mokytojas Didžiokas buvo spontaniškas žmogus – gavęs pinigų, jis sykį prisipirko bičių, avilių, nors apie bitininkystę nieko neišmanė. Vėliau impulsyviai įsigijo egzotiškų vaismedžių, netinkančių mūsų klimatui, taip pat – arklį su vežimu, kurį palikdavo po balių Kaune svetimame kieme ir be jo grįždavo į Dovainonis, prie Rumšiškių. 

Pasak Rachlevičiūtės, Barbora Didžiokienė norėjo tapyti portretus, bet Didžiokas jai to neleido, tad ji pasisiūdavo lėles ir jas tapydavo. Didžiokienė yra nutapiusi Olgos ir Kalpoko kaip lėlių portretus – Kalpokas šokantis, o šokti jis iš tiesų mėgo, ypač itališkus šokius, tarantelą, mėgęs ir dainuoti. Didžiokienė yra nutapiusi ir Petro Kalpoko namą Žaliakalnyje. „Sklido legendos, kad atėjo architektas, ir pradėjo namą statyti ne pagal tą brėžinį. Tas namas juokino visą Kauną – kai kur negalėjai praeiti, patogiai prasilenkti ar lipti laiptais“, – pasakoja menotyrininkė.  

Olga – talentinga dailininkė, tapytoja

1926 metais įvyksta paroda, kurioje eksponuojamas didžiulis Olgos kūrinys „Operos solistės Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės portretas“. XX amžiaus lietuvių dailės istorijoje šis portretas buvo įvardytas kaip prastas kūrinys, nes buvo taip įvertintas iš nedidukės juodai baltos fotografijos, kurioje nebuvo aiški nei jo tapybinė vertė, nei dydis. „Aš susidomėjau tuo kūriniu tuomet, kai dokumentinėje fotografijoje, kurioje buvo užfiksuota 1926 metų paroda, išvydau milžinišką tiems laikams kūrinį“, – pasakoja R. Rachlevičiūtė.  

Paveikslas buvo pakabintas garbingoje parodos vietoje, kur per parodos atidarymą stovėjo prezidentas Aleksandras Stulginskis, kiti vyriausybės, meninės visuomenės nariai. Tai paveikslas, sukurtas tuo metu, kai lietuvių dailė dar tik stojosi ant kojų. „Dailininkė nutapė kokybišką reprezentacinį lietuvių moters menininkės portretą, ko nepadarė nė vienas kitas kūrėjas. Kitų paveikslai, vaizduojantys lietuvaites tautiniais drabužiais, tokie dekoratyvūs, iliustratyvūs, o Olgos – geras reprezentacinis didžiulis meniškas portretas“, – pastebi R. Rachlevičiūtė. 

Petro Kalpoko ir Olgos Kalpokienės dvikova

Olga sukūrė puikius Petro Kalpoko portretus, pademonstruodama didžiulę meistrystę. Abu – Petras ir Olga Kalpokai yra nutapę Kipro Petrausko portretą. Olgos šiek tiek grafiškas ir plakatiškas, bet, menotyrininkės vertinimu, geresnis nei Petro. Šis Olgos kūrinys kabo Kauno muzikiniame teatre, prezidento ložėje. „Tais metais dažniausiai formatai buvo nedideli, o ji su tokiu užmoju nutapė mūsų operos žvaigždę“, – komentuoja menotyrininkė. 

Olga oficialių apdovanojimų neturėjo – jai apdovanojimą atstojo kuklus Kipro Petrausko raštelis, parašytas po to, kai jis pamatė Olgos baleto studijos mokinių pirmąjį pasirodymą: „Gerbiamoji ponia, esu laimingas sveikinti jūsų asmenyje jaunučio Lietuvos baleto žygius. Linkiu didžiausio pasisekimo ateities darbe ir tikiuosi, kad bendrame Lietuvos meno vystymesi mūsų baletas ir toliau varys savo darbą mūsų mylimos tėvynės labui.“ Olga daugybę kartų išrašė šią citatą, pakartojo kone kiekvienoje savo biografijoje.

Vokietijoje, Berlyne, Olga ir Vladimiras Dubeneckiai sutiko rašytoją Butkų Juzę. „Olga sukūrė labai gražų futuristinį jo poezijos knygos viršelį. Tuo metu daugelis Europos valstybių, tarp jų ir Lietuva, spausdino knygas Vokietijoje. Įdomu, kad Olga ir Petras Kalpokas iš tos pačios nuotraukos nutapė šio rašytojo portretą“, – žiniomis dalinasi Rachlevičiūtė.

Taip pat jie abu nutapė baleto artistę, primadoną Mariją Juozapaitytę. „Olga, kaip ir Kalpokas, buvo geros širdies – priglaudė mergaitę, kuri lankė jos baleto studiją. Ta mergaitė – tai Marija Juozapaitytė, jos mama netikėtai mirė, ji užaugo Olgos šeimoje, vėliau tapo didele baleto žvaigžde“, – pasakoja menotyrininkė. Kalpokas nutapė Mariją kaip jauną žavią baleriną, o Olga įžvelgė liūdesį Juozapaitytės akyse. Metams bėgant, baleto solistė Juozapaitytė patyrė problemų santykiuose su vyru baleto primarijumi Broniumi Kelbausku – Olgos baleto studijoje išugdytu baleto artistu, žvaigžde. Sovietmečiu, gyvenimo pabaigoje Marija Juozapaitytė sunkiai vertėsi, patyrė skurdą.

Praplėstas tarpukario dailės laukas 

Pasak R. Rachlevičiūtės, autobiografinė atmintis neatskleidžia pilno Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės paveikslo: „Daug dalykų galime tik nuspėti, ji taip bijojo sovietų valdžios, kad 1940 metais išplėšė lapus savo dienoraščiuose, ypač kur, galima spėti, buvo rašoma apie susitikimus su Rusijos emigrantais, pabėgėliais po Spalio perversmo į Vakarų Europą. Pavyzdžiui, apie ryšius su garsiojo juvelyro Faberžė giminaičiais. Tad dienoraščiuose nebėra kai kurių etapų“. 

Menotyrininkė spėja, kad ir Petro Kalpoko giminės, sūnus Rimtas Kalpokas ir jo šeima, žinodami meilės trikampį, galėjo sunaikinti dalį dokumentų: „Giminės dažnai neišlaiko egzamino būti šalia mūsų klasikų. Gyvenimas nėra toks paprastas, o artimiesiems neretai norisi išsaugoti, visuomenei pateikti gražius šeimyninius santykius be kliuvinių, problemų“.

Paklausta, kodėl ją sudomino Olgos asmenybė, Ramutė Rachlevičiūtė pasakoja: „Olga buvo daug tyrinėta iš baleto lauko pusės, bet nebuvo atkurtas visuminis menininkės vaizdas. Norėjosi tarsi atstatyti istorinę teisybę ir sudėti akcentus, nušviesti jos Peterburgo laikotarpį carinėje Rusijoje, šokius ir vaidybą eksperimentinių teatrų veikloje“. 

Pasak menotyrininkės, ši asmenybė buvo žinoma kaip baleto studijos įkūrėja, scenografijos ir ypač teatro kostiumų eskizų autorė, tačiau „Olga neturėjo ryškios tapytojos reputacijos. Pradėjus tyrinėti atidžiau, matyti, kad ji buvo svarbi ir dailėje. Tokie tyrimai reikalingi, nes tuomet ir tų autorių kūrinių simbolinė vertė ima augti. Tarpukario dailės turime mažai, tyrimų dėka atsiranda naujos figūros, ir jos praplečia tą lauką“. 

Tekstą pagal prof. dr. R. Rachlevičiūtės paskaitą „Olga Dubeneckienė-Kalpokienė: tarp bohemos ir pareigos“ parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė. 

Nuotraukoje: Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės portretas, apie 1933. LTMKM nuosavybė.